Hanibalas

Kada pakyla saulė į zenitą,
Bet, aišku, mums jos nematyti
Faniera apkaltam pasauly išmatuotam,
Prabunda manyje toks megztas Hanibalas,
Tiek pat žiaurus kaip knygoj, mažiau kiek rafinuotas.
Dantis galanda į žodžius, manieras ir atokvėpius,
Liguistai spokso ten, kur mikrofono stovas,
Įsideda kišenėn Barbę ir jos vyrą Keną,
Namo parėjęs išsuka gražuoliam kojas.
O aš taip stengiuos rasti siūlo galą
Atspurusį, kurį patraukus bėga akys,
Bet manosios įkaltos šičia dar keliems pasauliams -
Marsiečiai jų neiškrapštys kaip neišdrąskė ir pirmykštės katės.
Ir liūdna, kad dabar kasdien bijosiu saulės
Tarsi vampyras ar naujagimis šunytis,
Kuriam bijoti reiktų moters vonioje,
O ne šviesos, vis trukdančios markstytis.
Skaičiau daug pasakų ir filmų daug mačiau, todėl žinau -
Lemputės perdega, galų gale ir visos žvaigždės miršta,
Tik visad lieka Hanibalas viduje,
Kramsnojantis bevardį rankos pirštą.
Miglooze