Mėnesienos sonata
Pasiilgau nakties, švelnumu apžavėtos,
Kai prisėdu sode po šakom obelies,
Kai tyla po darbų glamonėja iš lėto,
Kol ramybės šviesa
atskubėjus užlies.
Šviesulių trupiniai, iš dangaus subyrėję,
Pasūpuodami plauks vandenų ekrane,
O mėnulis blyškus, rūpestingas būrėjas,
Pavilios su viltim
ir nugirdys mane.
Apkabinęs žydrai, palydės dar per sodą
Link namų šilumos, link tavųjų delnų,
Ir, įkritęs langan,
nepaliks mūs vienų.
Mėnesienos sonatą – į širdį, o gruodą
Ištirpinsiu, mintims prisijosiu dainų,
O sapnams sukuždėsiu,
kad jau ateinu.