1.

Kai pasirodė miestelyje pienininkė Zonė, tai visiems bernams susisuko galvos. Graži, linksma, vis juokiasi, o kai juokiasi, tai burnoje toli kamputyje auksinis dantukas blizga.
Plaukai „pusmečiu“ suraityti miesto kirpykloje, o pati visada gražiai apsirengusi, kad ir kasdienėmis dienomis.
O į bažnyčią, tik pamanykit, ateina juodo aksomo suknele apsirengusi, visai be rankovių. Rankos gražios, baltos, nuo pečių apvalios, o ant kairės, aukštai, beveik iki alkūnės – auksinė apyrankė. Ant kaklo irgi auksinė stora grandinėlė su kryželiu.
Įsivaizduok: stovi bažnyčioje moterų pusėje tarp supintų kasų ir baltų skarelių tokia graži, nuogom rankom paauksuota panytė ir meldžiasi sau iš maldaknygės.
Ne tik bernai, bet ir vyrai, kuriems nereikia atsisukti, spokso ne tiek į altorių, kiek į gražią, taip nepaprastai pasirėdžiusią panytę.
Vyrams gražu, o davatkos pasipiktino: „Kur tai matyta, į bažnyčią plikom rankom ir taip išsipusčiusi – kaip į kokį balių.“
Bet Zonė nieko nepaiso ir per vasarą kad ne ta, tai kita suknele puošiasi. Kad ir ne visai nuogom rankom, tai trumputėmis rankovėlėmis ir giliai iškirpta apykakle, kad matytųsi grandinėlė ir apyrankė ant rankos.
Gegužinėje Zonė nesibaido miestelio vaikinukų, šoka, bendrauja su visais, kurie tik kviečia šokti. Kartais drąsesni net į namus ją palydi. Palydovą Zonė dar pasikviečia į savo kambarėlį ir pavaišina arbata bei saldumynais.
Kad ir bendrauja su vaikinais, tačiau ypatingo dėmesio neskiria nė vienam. Tačiau, kai atvažiavo iš miesto, baigęs amatų mokyklą, našlės Dudienės sūnus Liudas, iš karto krito jai į akį. Tai pastebėjo ir Liudas: „Jų miestelyje tokia šauni panelė... Būtinai reikės pabandyt susipažinti iš arčiau.“
Bet susipažinti, pasirodo, visai paprasta. Gegužinėje jis, nutaikęs progą, pakvietė ją šokti, o paskui jos nepaleido. Visą laiką ją šokdino ir tą patį pirmą vakarą parlydėjo Zonę į namus.
– Gal dar užeinam valandėlei, jeigu nenorit miego? – kaip visus, taip ir Liudą pakvietė į kambarėlį.
– Mielai, – džiugiai sutiko Liudas, – tuo labiau kad ir skirtis dar nesinori.
– Ar tikrai? – nusišypsojo Zonė. – Malonu girdėti. Nesistebėkit, kad taip ankštai gyvenu, – kai įėjo į vidų kalbino ji Liudą. – Kai kvietė čia dirbti, tai žadėjo du kambarius, bet dabar liko vienas, kitą paėmė laboratorijai. Sėskitės, aš tuojau uždegsiu šviesą.
– Na, ne taip ir ankšta, – apsidairė Liudas neskubėdamas sėstis. – Vienam žmogui toks didelis kambarys net ir per gerai.
– Nesijuokit. Reikėtų būtinai kito kambario, kad būtų kur miegoti ir spintą pasistatyti. O dabar viskas sugrūsta į vieną vietą... Vos galiu praeiti.
– Aš jums pavydžiu, – uždegė degtuką Liudas, kai ji, paėmusi nuo stalelio prie lovos stalinę lempą su žaliu gaubtu, pastatė ant stalo. – Dabar, kai aš žadu pradėti dirbti savarankiškai, man reikės daug vietos, o mama man gali skirti tik mažą kambarėlį. Oho, kad aš turėčiau tokį kambarį.
– Darbui gal ir būtų geras, bet tik ne gyvenimui. Nieko nepadarysi. Kaip yra – taip. Pagaliau ne visą gyvenimą čia gyvensiu. Bet jūs sėskitės.
– Ar jau seniai miestelyje? Kai buvau grįžęs per žiemos atostogas, dar jūsų nesimatė, – atsisėdo Liudas.
– Atvažiavau pavasarį. Jau nuo pat Velykų aš čia.
– Tai jau senokai, – nusistebėjo Liudas, – bet kai per pavasario atostogas nebuvau parvažiavęs, tai ir nemačiau.
– O kodėl neatostogavot?
– Buvo skubus užsakymas svetainės baldams. Direktorius neišleido, norėjo, kad iki mokslo metų pabaigos užbaigtume. O paskui egzaminai...
– Kaip supratau, tai mokėtės staliaus amato?
– Taip. Šiemet baigiau mokyklą, dabar pagyvensiu miestelyje. Žiūrėsiu, kaip seksis. Jeigu nekaip, tai gal kur į fabriką įsidarbinsiu.
– Iš miesto atvažiavus ar nebus čia nuobodu? Nebijot?
– Betgi jūs nesibaidot, gyvenat. Jeigu tokios panelės nebijo gyventi tokiame užkampyje, tai ko mums, vyrams, bijoti?
– Užkampis, ne užkampis, bet jaunimas čia neapsnūdęs, linksmas. Kiek jau buvo čia gegužinių surengta... Yra kur gražiai praleisti laiką, pasilinksminti.
– Ypač, kai yra tokių gražių panelių. Jeigu jūs nieko prieš, tai pasistengsim kartu nenuobodžiauti. Ką pasakysit?
– Kodėl galvojat, kad su manimi bus nenuobodu?
– Tai kad ir šis vakaras... Taip maloniai praėjo. Pirmas toks nuostabus vakaras mano gyvenime ir dar kur – savame miestelyje.
– Jūsų pasiklausius, galima pagalvot, kad nesigailit praleidęs su manimi vakarą. Džiaugiuosi.
– Na, juk taip ir yra. Nė kiek neperdedu. Norėčiau dar ir dar su jumis susitikt. O gal aš per drąsus?
– Man patinka drąsūs vyrai, – smagiai nusijuokė Zonė. Jai juokiantis sublizgėjo auksinis dantukas, ko Liudas iki šiol dar nebuvo matęs. – Aš nieko prieš. Galit mane lankyti, kada tik panorėsit. Aš visada lauksiu.
– Ačiū, – nudžiugo Liudas, – pasistengsiu neįkyrėt, bet leidimu pasinaudosiu.
– Tik žiūrėkit, kad nereiktų ilgai laukti, – linksmai žvelgdama jam į akis juokais perspėjo Liudą.
– Galiu pažadėt iš anksto. Neversiu nekantrauti. Gyvenu visai arti, tik kitoje upės pusėje, tuoj pat už tilto.
– Pasirodo, kaimynai. Smagu bus turėt tokį kaimyną. Vaišinkitės, – Zonė padėjo krištolinę vazelę su saldainiais ant stalo prieš Liudą.
Išsiskyrė tik auštant. Liudas parėjęs krito miegoti, o Zonė persirengė, užsivilko baltą chalatėlį ir pasiruošė darbui.
Kaip mat atbildėjo pirmieji ūkininkų vežimai su pilnais bidonais pieno.