34 dalis

Chaoso dievas slėpėsi už savo rūmų griuvėsių. Giltinių būrys tyliai šnekučiavosi:
- Paskubėkime ir raskime tuos taip vadinamus dievus. Jų armijos jau pralaimėjo. Sutvarkykime šituos ir dievų valdžia paliks mums jų pasaulius ir dar pridės apdovanojimą nuo savęs...
Giltinė nespėjo pabaigti savo sakinio. Sprogimas sudraskė tylą ir ištaškė būrį į gabalus. Chaoso dievo duktė ilsėjosi ant nuolaužų krūvos ir valė savo minosvaidį. Ji šyptelėjo:
- Visur paspendžiau spąstų, daug tų kvailių jau susisprogdino. Kitus pribaigiu asmeniškai. Ar mūsų svajonė sukurti imperiją dar reali? Mūsų armijos nušluotos nuo žemės paviršiaus. Tvarkos dievas dar bando kažką pakeisti savo pasauliuose, bet ten jau nieko nebepadarysi. Mūsų išeitys tėra dvi. Pirma, galime pasiduoti ir bandyti derėtis. Antra, sunaikinkime mirties dievą ir tikėkimės, kad rasime būdą išvaryti jo armijas. Kai parodysime jų dievo galvą, jie turėtų pagalvoti du kartus, ar verta su mumis kautis.
Tvarkos dievas jau kurį laiką sėdėjo ant čia atsigabento krėslo ir klausėsi. Jis linktelėjo:
-Būtent taip atrodo mūsų galimybės. Kol kas mes atlaikėme giltinių puolimus ir mirties dievas pasiges savo karių. Tada lieka tikėtis, kad tas bailus šunsnukis išropos iš savo požemių. Turiu šiai kovai geros amunicijos.
Tvarkos dievas numetė maišą spygliuotų kamuoliukų, kurie puikiai tiko į minosvaidį. Tvarkos dievas žaidė su pistoletais dramblio kaulo rankenomis ir laukė neišvengiamo. Chaoso dievas išsitraukė iš maišo pirštinę su kristalu viduje ir kažką suburbėjęs ją užsimovė. Nespėjus pratęsti pokalbio žemė sudrebėjo ir iš jos išlindo minotaurai su kirviais. Mergina su minosvaidžiu pašoko ir apsivertusi ore ėmė šaudyti. Spygliuoti kamuoliukai lakstė lyg plieniniai ežiai ir kliudė minotaurus, vėl atšokę pasileisdavo ieškoti priešo iš naujo. Chaoso dievas pasinaudojo savo mėgstamu triuku: prailginęs kataną iki dvidešimt metrų, suko ją ratu per giltinių būrį, sėlinusį netoliese. Tvarkos dievas šaudė savo prabangiais pistoletais į dangų. Chaoso dievas kilstelėjo antakį, bet taip ir nieko nepasakė. Iš dangaus ėmė kristi sparnuotų giltinių lavonai. Visus kulkos kliudė į kaktą, jų gobtuvai pasidabino žaviu kraujo aksesuaru. Kova nurimo taip staiga, kaip ir prasidėjo. Minotaurai gulėjo sulaužytais kaulais keisčiausiomis pozomis. Giltinių būriai mirė nustebę, koks nevykęs pasirodė jų
žemė-oras puolimas. Visi išgyvenę dievai susėdo į savo vietas. Tvarkos dievas dar paaiškino apie kamuoliukus, kurie buvo magiškai pasunkinti iki dviejų tonų. Viskas nurimo ir kova privalėjo pakeisti vietą ir laiką. Būsimos imperijos likimas buvo sprendžiamas pasaulyje, kuriame visu galingumu praūžė karo dievas...

Dead nesėkmingai bandė pralaužti pilies energetinį lauką. Nuo kiekvieno burto jis tikdar labiau sustiprėdavo. Dead One nusikeikė ir išsitraukė plaktuką su keistais rašmenimis ant rankenos. Tai buvo labai senas sparnuočių demonų gamintas ginklas, kurį rasti tikrai nebuvo lengva ir kainavo jis nemažai... Dead One nuvijo kvailas mintis ir susikaupė. Plaktukas vis labiau pildėsi rausva energija ir didėjo. Po poros minučių Dead One laikė milžinišką karo kūjį, kurį jis turėjo apglėbti abejomis rankomis vien norėdamas jį išlaikyti. Dead One visiškai pasivertė į demoną. Jo kūnas apaugo raudonais žvynais, o iš nugaros išsiskleidė galingi ir gražūs tokios pat spalvos sparnai. Demonas lengvai pakilo į orą ir užsimojęs iš visų jėgų tvojo per skydo viršų. Skydas bandė absorbuoti smūgio jėgą, bet sumirksėjo ir dingo. Antrą kartą užsimojęs Dead One pavertė pilį griuvėsių krūva. Keli koviniai angelai dar bandė jį stabdyti, bet, tik prisilietę prie plaktuko, krisdavo žemyn sulaužytais sparnais. Gėrio deivė lėtai išėjo į lauką ir, susikūrusi auksinį sostą, atsisėdo pilies kiemo viduryje. Ji kažką sumurmėjo ir pilies akmenys susirinko į milžinišką statulą, kuri vaizdavo deivę. Mėlynas spindesys ten, kur turėtų būti akys, leido spėti, kad tai akmens golemas. Dead One suriko:
-Visuose pasauliuose tas pats- golemai ir angelai . Kaip tokie menkos fantazijos idiotai galėjo tapti dievais? Sukurk nors ir šimtą tokių ir aš juoksiuosi. Prikelk nors ir milijoną angelų, aš juos nušluosiu savo ginklais. Pasiduok, padėk savo šviesią, kvailą galvą ant sosto ir aš ją nukirsiu...

Dead One nebespėjo šaipytis, nes buvo sugniaužtas golemo rankos. Ranka sutrupėjo ir vaizdą užstojo sprogimas. Dead One stovėjo prie sosto ir kirto savo kalaviju. Deivė atrėmė kirtį mažu durklu. Dead One kapojo kiek leido jėgos. Bet tik priartėjęs prie deivės jautėsi vis silpniau. Tai ir buvo tas neįveikiamumas, apie kurį perspėjo chaoso dievas. Deivė lengvai sukosi su durklu rankoje ir demonas atmušinėjo. Abu atsitraukė ir sustojo skirtingose kiemo pusėse. Deivė prašneko:
- Man nereikia fantazijos ar daug galios. Vos priartėjęs prie manęs silpnėji. Tavo šūvius ar mėtomus peilius atremsiu lengvai. Jokia magija tau nepadės mano pasaulyje. Tu tiesiog neturi net menkiausio šanso. Protingiausia būtų bėgti. Netgi tas karo dievas, nešiojantis kaukę, -kas mane verčia manyti, kad tai imperiją bandęs kurti kvailys-, nieko negali padaryti. Aš nenugalima tiems, kurių kraujas suterštas blogiu.
Dead One nieko neatsakė ir smogė plaktuku. Deivė grakščiai išsisukdavo ir smeigė savo žaisliniu durklu. Jis pramušė demono šarvus ir paliko menką įdrėskimą. Dead One nenurimo ir svaidėsi mėlynomis liepsnomis. Jos nedarė jokios žalos. Jis jautėsi vis prasčiau, mat durklas buvo užnuodytas. Deivė lengvai išmušė jo kardą ir paleido į jį žaibų srovę. Dead One dar bandė kelti plaktuką, bet gavo spyrį, nuo kurio nulėkė prieš artimiausią medį. Deivė čirškino jį žaibais ir nepaleido tol, kol jis neatvirto į normalią žmogaus formą. Ji grįžo į savo sostą ir prakalbo:
- Galiu sunaikinti tą demono sielą. Būk paprastas žmogus ir gyvenk teisingai. Ką manai?
Dead One atsisėdo ir prisidegė suktinę:
- Žinai, prieš keletą metų šis pasiūlymas man būtų patikęs. Bet dabar per daug išgyvenau su savo demonu. Jeigu nori jį sunaikinti, pribaik ir mane. Be to, kas gali būti teisingiau nei sunaikinti narcizinę deivę, kuri mano, kad gali nuspręsti, kaip gyventi žmonėms. Tu klysti, aš nesu blogas, tiesiog likimas neleidžia gyventi teisingai. Aš nebandau tavęs nugalėti, nesu jau toks kvailas...
Dead One nukrito be sąmonės- nuodai išplito po visą kūną. Deivė sumirksėjo nesupratusi, ką jis norėjo pasakyti... Durklas susmigo į deivės pilvą. Ji kosčiojo krauju. Evelina stūmė durklo ašmenis vis giliau. Evelina nusijuokė:
- Demonams nelemta nugalėti gėrio dievų. Bet gimę gėrio kariais turi tokią galimybę. Matai, aš gimiau gėrio maniakų klane. Jie manė galintys suskirstyti pasaulį į juoda ir balta. Sutikusi jį supratau tiesą. Visai tai apgailėtinas veidmainiškas mėšlas. Gėris, blogis, chaosas, tvarka. Visa tai tik žodžiai ir nieko daugiau.
Deivę jau purtė priešmirtinės konvulsijos. Ji dar bandė paklausti, kodėl, bet mirė Evelinos rankose. Evelina paliko savo ginklą deivės kūne ir nuėjo prie mylimojo kūno. Dead One dar turėjo pulsą, bet silpną. Ji suleido jam kažkokio gelsvo skysčio. Vaikinukas lėtai stojosi ir keikėsi. Galų gale įkvėpęs oro prašneko:
- Tai buvo dar vienas kvailas planas mano kolekcijai. Viskas, dingstam, nebeturiu jokio noro...
Karo dievas sugriebė abu ir dingo. Istorija pasisuko reikiama linkme. Visi jos dalyviai buvo savo vietose. Tuo pat metu mirties dievas pasirodė prie rūmų griuvėsių. Bevardis sužinojo apie siųstuvą, įsiūtą Dano kūne, kuris čia turėjo atvesti gelbėtojus. Visi buvo pasiruošę sekti savo svajones, bet viskas vėl trumpam nurimo...
35 dalis


Dead sunkiai budo iš dirbtinio miego. Pirmas dalykas, kurį jis pajuto, buvo klaikus skausmas. Jis buvo įsitikinęs, kad jam sulaužė visus įmanomus kaulus. Demonas paneigė spėjimą.
- Ne, kaulų tau nelaužė. Bet labai daug pakeitė kristalais ir metalu. Tave pripumpavo kažkokių magiškų skysčių. Nuo jų dirbtiniai kaulai visai pakeitė senuosius. Tave dabar būtų galima pritraukti milžinišku magnetu, jeigu tik dievus žudantis metalas turi magnetizmo savybę. Tai dar neblogiausia: Evelina nusprendė pasidaryti sau tą patį. Nežinau, ar ji išgyveno. Nemanau, kad tokios operacijos visada sėkmingos. Stebėjau, kaip tave išpjaustė išrankiojo ir vėl surinko. Tai pasibaisėtina, bet juk tas metalas mums į naudą.
Dead One suvaitojo. Tikra velniava, nors trumpam užsižiebus vilčiai pasprukti nuo dievų planų, jį vėl įsiurbdavo į juos pilnu pajėgumu. Viskas taip beviltiška. Karo dievas įgriuvo į palatą ir džiaugsmingai suriko:
- Tu gyvas, nors ir tikėjau šio projekto sėkme, vis tiek smagi staigmena. Prieš tave buvo dar keletas savanorių, bet deja visi numirė operacijos metu. Bet tu ir Evelina gyvi ir, kas svarbiau, su šiuo nuostabiu metalu savo kūnuose. Tai naujas gyvenimas jums abiems. Dievai nebegalės paveikti nė vieno iš jūsų. Šis metalas apsaugo nuo bet kokių puolimų. Gali nuo šiandien save vadinti Nemirtinguoju. Net dievus žudantis metalas prieš tave bejėgis, nes tu ir esi šio metalo ginklas. Suprantu, aš tavęs nepaklausiau, ar tu nori šios dovanos, bet nuo to tau tik geriau. Tvarkos dievas visada būtų radęs būdų tave priversti statyti jam imperiją. Dabar tu laisvas ir gali spręsti. Gali prisidėti prie imperijos kaip aukšto rango karininkas arba gal netgi ketvirtas imperatorius. Na, imperija dar nesukurta, bet duok man keletą metų ir viskas bus mūsų...
Karo dievas trumpam nutilo, kad įkvėptų oro. Dead sušvokštė:
- O kokia tau iš to nauda? Kam tau ketvirtas imperatorius? Kam mane paversti nesunaikinamu ginklu? Mano laisvė peršokti nuo vieno dievo prie kito? Su šituo metalu galiu pribaigti ir tave. Na kam tau reikėjo viso šito absurdo?
Karo dievas nusišypsojo:
- Mane pribaigti ne taip lengva. Matai, pirmasis šią operaciją išgyvenau aš. Mano surinkta ekspertų komanda davė man vieną šansą iš tūkstančio, bet man pavyko suvaldyti pavojingiausią metalą. Man reikia mokinio, tai viskas. Aš tavęs neverčiau tapti tokiu, koks esi. Tu visada kovoji ir tik kovos metu jautiesi gyvas. Tu vis stiprėji ir iškėlei demono galias į neregėtą aukštumą. Visa šita apvainikuoja savybės prikelti mirusius, bent tuos kuriuos myli, ir gebėjimas valdyti laiką ir erdvę. Tu gali keliauti tarp pasaulių ir stebėti jų istoriją. Tu matai visko beprasmiškumą. Tu jau žudai dievus, bet turėjai silpnybių, kurias aš panaikinau. Aš tau duodu galimybę išsilaisvinti iš svetimų planų ir kurti savus. Man nereikia, kad tu man tarnautum. Man užteks vienos kovos. Vienintelė galimybė tapti laisvu yra tapti dievu. Nereikia raukytis- nėra jokių pirminių ar tikrų dievų. Visi tapo jais iš paprastų žmonių ar kitų gyvybės formų. Tvarkos ir Chaoso dievas rado knygą su formule, kas ir suteikė jiems galios. Nėra jokio nulinio pasaulio, kur žmonės turi galimybę tapti dievais- taip atsitinka visur, nors vis rečiau. Kas sukūrė pirmą pasaulį, iš kurio atsirado pirmas dievas ir viskas prasidėjo? Niekas nežino ir abejoju, ar taip išviso buvo. Tai teorinis reikalas, į kurį mums nusispjauti. Svarbu -čia ir dabar. Ar nori tapti stipriu dievu, Dead One?
Karo dievas išnyko ir paliko būsimąjį imperatorių, o gal nemirtingą klajoklį, bėgantį nuo visų vieną. Dead One prarado viltį suvokti visko kilmę ir visur ieškoti klastos. Jis užmigo ir prieš panyrant į kruvinus sapnus jis pamanė, kad būti dievu gali būti smagu... Mirties dievas siautė su savo milžinišku dalgiu pjaustydamas bet kokią materiją į skutus. Chaoso ir tvarkos dievas vieningai gynėsi. Chaoso dievo dukra vis stengėsi pataikyti į užpuoliką lenktais peiliais, bet net nepriartėdavo. Tvarkos dievo šūviai niekada nepasiekė taikinio. Chaoso dievas kapojo vis augančias rankas, kurios vis taikėsi sugriebti ir nutempti ten, kur jau nebėra vilties. Chaoso dievas sumirguliavo ir dingo. Nepraėjus nei pusės sekundės jau smeigė savo kardą į mirties dievo krūtinę. Mirties dievas nusikvatojo:
- Kvaily, nejaugi mane, kad mane pribaigti užteks dievus žudančio metalo? Aš -pati mirtis-ne giltinė, ne mirties ženklas, bet pati koncentruota pabaiga. Manyje nėra gyvybės, kurią galėtų atimti tas visų garbinamas metalas...
Tvarkos dievas sugrūdo savo šautuvą mirties dievui į burną ir spaudė gaiduką su nepaliaujamu įkarščiu. Chaoso dievas priglaudė prie nekenčiamo priešo galvos pirštinę su kristalu ir suriaumojo. Melsva šviesa lėtai skaidė mirties dievą į dalis. Bet tas turėjo savo kainą. Chaoso dievas ir pats nyko akyse. Iš nosies ir ausų pasipylė kraujas. Mirties dievas išnyko: iš jo neliko nieko, kas galėtų sugrįžti. Jo siela buvo sunaikinta kartu su kūnu. Jis niekada neturės galimybės atgimti kažkuo kitu ar pabėgti iš mirusiųjų pasaulio. Chaoso dievas mikliai griebė savo kardą ir nusirėžė plaštaką. Melsva šviesa lipo ranka aukštyn ir naikino chaoso dievo esmę. Chaoso dievas isteriškai nusijuokė:
- Dabar aišku, kodėl šis ginklas nebenaudojamas tiek milijardų metų. Jis sunaikina ir savo šeimininką. Aš nusikirtau plaštaką pačiu laiku. Jeigu ne, ta šviesa būtų suėdusi visą kūną. Plaštakos atauginti nebegaliu ir ranka nebevaldoma...
Chaoso dievas suprunkštė ir nusikirto ranką per petį. Nusispjovęs nuspyrė nebereikalingą kūno dalį ir nugriuvo be sąmonės. Tvarkos dievas sumurmėjo:
- Didvyriška pradžia mūsų imperijai. Imperatorius paaukoja ranką kaudamasis su beširdžiu priešu iš anksto žinodamas, kad rankos neatsiaugins. Bent jau taip aprašysime istorijos vadovėliuose. Manau, laikas naikinti giltines...
Du likę sąmoningi istorijos gamintojai. Imperatorius, tapęs negailestingu tvarkos gynėju, ir mergina dar pilna vilčių tapti imperatore dingo susikauti su giltinių ordomis. Imperijos įkūrimas buvo sunkus, bet valdymas dar sunkesnis...

Aš pjausčiau gyvatę ir jau nebejusdamas skonio kimšau šlykščią mėsą į burną. Valgyti tiesiog reikėjo ir mes sumedžiojome keletą tų bjaurių padarų. Mano akys vis labiau prisitaikė ir įžiūrėjau net įtrūkimus uolinėse sienose. Faustas atsiaugino raumenis. Viskas įvyko po tai, kai paragavome gyvačių mėsos. Dano nuomone, gyvatės buvo savotiškos galių talpyklos ir jas vėliau suvalgydavo pats mirties dievas. Mes nuo jų mėsos neatgavome savo įprastų galių, tiesiog įgavome kažkieno jau suėsto gyvačių. Danas išsiaugino auksinius sparnus ir vis skrisdavo į žvalgybą. Bet tiesa buvo ta, kad žvalgytis nebuvo į ką. Pro plyšį, iš kurio sklido šviesa, mūsų skrajūnas pralįsti negalėjo. Mes laukėme pagalbos, mano nuomone, jau apie mėnesį. Aš žinojau, kad tai melas, kuriuo guodžiau save, bet galvoti, kad prabėgo jau šimtmetis, buvo dar blogiau. Nekenčiau šios vietos. Mano galios man vis labiau nepatiko. Galėjau nuspėti, kuri gyvatė mirs lengviausiai. Po kiek laiko galėjau laipioti lygiomis sienomis lyg voras. Faustas darėsi vis labiau agresyvesnis: plikais kumščiais trupino uolą. Danas nuskraidino jį prie to prakeikto plyšio. Praplatinus angą paaiškėjo, kad ten jaukus kabinetas, kuriame švietė raudona lempa. Kabinete stovėjo stalas ir keletą spintų. Stalo stalčiuje radau butelį viskio ir tai buvo viskas. Spintose gulėjo dokumentai mums nežinoma kalba. Faustas įsiutęs lyg bulius trupino uolą ir kasėsi pirmyn. Jis išgriaudavo vis naujus praėjimus, o mes nukasdavome akmenis ir atplaišas ir mėtėme jas gyvatėmis ant galvų. Toliau sekė koridoriai, daug painių koridorių. Deja prasikasus už jų Faustas atsitrenkė į storą deimantų sluoksnį. Atrodė, kad visos sienos padengtos nenušlifuotais geriausiais merginos draugais. Aš grįžau į kabinetą ir ėmiau tuštinti butelį. Jis pasirodė esąs nesibaigiantis. Pati geriausia magija, kokią teko matyti... Kiekvieno žmogaus svajonė -bedugnis viskio butelis... Taip ir gurkšnojome praradę bet kokį laiko skaičiavimą, visi tyliai susitaikė me pagalbos  nebesulaukti. Tada įvyko mūsų stebuklas. Tamsiai mėlyna šviesa apšvietė mūsų pragarą ir į mūsų kabinetą įžengė Dead One. Jis buvo susisukęs į intensyviai mėlyną apsiaustą ir kvatojosi. Galų gale apsiraminęs prabilo:
- Žinojau, kad tokie šunsnukiai nemirs. Praėjo jau šešiolika metų, o jie geria ir gers dar tiek pat. Eime, imperija laukia dar vieno įkūrėjo ir didvyrio. Pražuvusio Bevardžio ir Fausto iki tragiško pagrobimo....
Imperija tapo neištrinama istorijos dalimi. Ją stabdė visi, kas galėjo, bet likimas buvo kitoks. Šito likimo niekas nepajėgė pažeisti...