Tiek pripusto šviesos pro bežiūrinčius langus į sutemą,
Tiek praeinančių žmogiškų formų su žvėriškais įspaudais,
Vėjas kyla iš grindinio, odą nuo vakaro lupa,
Įsisiurbia mėnulio geluonis į arktinį stiklą.

Nebeieškom žmogaus, kai aplenkiam statistinį vienetą,
Be prašau ir atleisk, tik sušvokščiam ir neriam pro sutemas,
Skyla sausledžio žingsniai, jokių išdavysčių, taip dieviškai
Užkapota brydė į save, per ilgai jau užtrukom.

Kambarių turiny su išblukusių nuotraukų tirščiais,
Čia rujoja kandi atmintis praradimų likučiuose,
Čia aklai atsiduoti galėtum nebent tiktai mirčiai,
Tuščio delno kiaurymėse šimtmečių skersvėjams pučiant.