Grįžimas į sniegą (1 ištrauka)
Tai buvo stebuklingas metas, kai apsukusi dar vieną ratą ant žemės vėl imdavo leistis žiema. Tada jiedu keliaudavo ant savo liepto, stovėdavo apsisiautę vienu paltu ir klausydavo, kaip ežerą bučiuoja naktis. Kartais snigdavo, kartais pliaupdavo lietus arba košdavo vėjas, kartais spengdavo tyla. O jis stovėdavo ir pūsdavo garą jai į plaukus. Bučiuoti nedrįsdavo ir nekalbėdavo, tik klausydavo, net tada, kai Lina pati tylėdavo. Ji skaičiuodavo: kiek jai, kiek praėjo nuo tada, kiek vaikams. Vėliau jis skaičiuodavo su Magija. Dukra prisispaudusi jam prie šono klausydavo pasakojimų, o jis stengdavosi nenutilti – tada mažoji išsėdėdavo ilgiausiai. Tik tuos kelis metus, kai buvo trise, vėliau keturiese, o po to vėl liko trise, ant liepto nesilankydavo. Tada net neskaičiavo, metai bėgo patys, tiksėdami per greitai. Ką būtų daręs šiemet?
Pirmoji mintis apie išvažiavimą šią dieną pasirodė kaip didžiausia išdavystė, tačiau vis dėlto nusprendė pasielgti būtent taip. Senstantį kūną užgulė alinantis nuovargis, o galva suprato, kad praeities niekada nepamirš, nepaisant, kur bebūtų, nepaisant su kuo. Tai priklausė jam neišdildomai.
Tonė nežinojo, ką reiškia ši diena, bet to sakyti nereikėjo, ji mokėjo gerbti, koks jis bebūtų, mokėjo būti kartu, neprašydama prisileisti arčiau. Nieko iš jos nesitikėjo, nieko ir nereikėjo, tik kartais norėjosi matyti, kad ji šalia.
Nesikalbėdami ir beveik nesustodami jiedu visą priešpietę išvaikštinėjo Stokholmo gatvėmis. Vos spėję gurkštelėti rytinės viešbučio kavos, išsirito pro duris ir nužingsniavo šalčio nublizgintu senamiesčio gatvelių grindiniu. Tonės kulniukų aidas dusliai daužėsi tarp tankiai susispietusių mūrinių fasadų, o Kenis žengė tyliai, padais vos liesdamas slidžius akmenis, susigrūdęs plaštakas į gilias kišenes ir po vilnoniu šaliku slėpdamas nežymiai besišypsančias lūpas. Išnirę į Didžiąją aikštę abu sustojo prie ankstyvos kavinukės iškabos. Krenkštelėjęs jis klausiamai atsigrįžo į pakeleivę, bet ši tik nebyliai pakratė galvą ir abu nuspūdino toliau. Eidami vienu iš siauriausiųjų skersgatvių jiedu pajuto kits kito alkūnę, tačiau po akimirkos priešaky atsivėrė jūra ir kūnai vėl įkvėpė gaivios laisvės.
Vanduo alsavo šalčiu, nuo paviršiaus kilo švelnios garo gijos. Praplaukus laivui į krantinę ėmė pliupsėti įsismaginusios bangelės, bet ir tos netrukus užsisupo šaltame ryto tinguly. Balta lapkričio saulė slėpėsi už storos debesų marškos, net nelengva buvo nuspėti, kur pietūs, kur vakarai – viskas šaltai vienoda, viskas tolygiai ramu. Priėję kraštą abu vėl sutartinai sustingo vienas šalia kito. Nutilus Tonės kulniukų stuksenimui aplinkui liko tik ledinė tyluma. Ir kvapas. Atlošęs galvą Kenis užspaudė akis ir sustingo klausydamas šalčio, drėgmės, lieptų girgždesio. Vėl prasimerkė, apsidairė: šalimais kukliai krebždėdamos suposi medinės prieplaukos. Stryktelėjęs nuo akmeninės krantinės krašto ant siauro liepto ištiesė atbulą ranką Tonei. Palengva slysčiodami nubalusių lentų paviršiumi kartu nužingsniavo pirmyn. Norėjosi užsimerkti, įsikibti, pasitikėti, tik dvejojo, nebuvo tikras, ar tai būtų protinga.
Pasiekęs galą stabtelėjo jai už nugaros. Vėl tylėjo. Abejojo, ar verta, bet vis dėlto padarė – apglėbė pečius, pūstelėjo savo šiltą garą į pabalusius draugės plaukus. Kažkas priminė tą dieną. Kažkas. O visa kita buvo kitaip. Todėl skaudėjo. Skaudėjo, nes nerado, ką skauda. Galėjo būti laimingas: žiemiškai gražiame mieste, su miela moterimi, garbingos premijos įteikimas, šventiniai pietūs – viskas taip vykusiai sudėliota. Tik skausmas klaidžiojo nežinomais takais.
– Ačiū, kad paėmei mane kartu, Keni, – sušnibždėjo Tonė neatsisukdama.
Skausmas tapo nebesuvaldomas. Mintyse vienas kitą keitė sustingę vaizdai: operacijos, gydymai, skausmo persunkti vakarai – ta siaubinga kančia, kurią visą laiką drąsiai nešė ant savo delnų, o dabar, neberadęs, kur skauda, sukniubo. Kai skauda, bent jau pasakyk, nieko kito neprašau, – savi žodžiai užspaudė gerklę, tiek spaudė, kad nė garso nebepajėgė išgauti. Tonės laikymas glėby irgi pasirodė keistas, todėl paleido, susigrūdo rankas į kišenes ir galvos linktelėjimu pakvietė grįžti į miestą.
– Palauk, – šyptelėjo draugė ir timptelėjo už rankovės.
Pasistiebusi pirštu perbraukė jam per kaktą.
– Žiūrėk.
Atvertusi delną parodė nubrauktas snaiges, o tada vėl pasistiebė, bandydama pasiekti likusias. Ji buvo tokia pat kaip Lina – per sprindį žemesnė už jį patį; todėl jų žvilgsniai nesusitiks – jei tik jis panorės, Tonė niekada nepastebės, kas slepiasi jo akyse, tereikia nusitaikyti tiesiai į horizontą ir ji liks žemiau, nežinioje, nepajėgianti rasti nė vieno žvilgsnių susikirtimo, nė vieno bendro mazgo. O gal reikėtų, gal vertėtų tiesiog išsakyti? Be galo sunku paneigti savo paties žodžius – juk tiek kartų stovėjo su Lina, tiek kartų virpėjo iš pykčio, tiek kartų šaukė, kad reikia, būtina kalbėti; tiek kartų sėdėjo šalia Magės, glostė, tikino, kad tai nebaisu. O dabar tyli jis pats, tiesiog tyli, nes nebežino, kur skauda, ir nežino, ar nori, kad liautųsi skaudėję.
– Eime.
Tonės balsas primena, kad išstovėta jau per ilgai. Prieš nusisukdama ranka brūkšteli per jo ūsų šeriukus. Jis pasitrina panosę, žadėdamas nusiskusti. Žvilgsniai sutaria, kad laikas grįžti į viešbutį ir ruoštis vakarui. Niekuo nesišsiskirianti jo diena, pakeitusi žmonijos istoriją, – daug kartų girdėta, ach, kaip visa tai tapo artima. Keista, kad net suvokdami vis dėlto darome tas pačias klaidas.
Krantinės liniją perkerpa skardus vaiko krykštimas: vos išmokęs vaikščioti, išsproginęs akis ir iškėlęs rankas šleivoja jūros link. Kenis kryptelėjęs pačiumpa vaiko rankovę.
– Ačiū, – atseka išsigandusi mama ir pakelia sūnų ant rankų.
Tonė stabteli ir atsisuka. Žvilgsnyje sunku įskaityti, ką ji galvoja – ji neturi nei vyro, nei vaikų, niekada neturėjo. Tai kaskart išvaduoja – su ja gali kalbėti negalvodamas apie jos jausmus; nors dažniausiai vis dėlto tyli. Tylėti tapo lengviausia.