27 dalis

Faustas ir Chaoso dievas surūkė po paskutinį medaus cigarą. Iki kovo pradžios buvo likę apie 10 minučių. Faustas prabilo. Jis atrodė nurimęs ir nekovingas savo būdui:
- Dead One šiandien įrodė, kad žodžiai paveikia daugiau nei ginklai. Nematau reikalo kautis. Man būtų įdomu su tavimi susikauti draugiškame turnyre. Bet kai rizikuoji gyvybe dėl pergalės, kuri vis tiek nieko nepakeis, viskas darosi apgailėtina. Pasirašykime magišką sutartį. Ją pasirašęs nieko negalėsi padaryti mums, o mes tau. Tai geriausia išeitis, dar pasidalink turima informacija. Spėju, žinai, kas sekantis dievas tavo seno draugo sąraše.
Chaoso dievas atsiduso ir išmetė cigarą pro langą:
- Aišku, žinau, tau pasisekė, kad su ja aljanso sudarymas neįmanomas dalykas. Gėrio deivė labai stipri gynyboje ir padarų iškvietime. Ją nuo jūsų trijų laimingų draugų puolimų saugos galingas gėrio skydas. Tu ir Dead One turi savyje per daug blogio, kad galėtum ją nors paliesti. Bevardis turi geresnius šansus: jame dar daug žmogiškumo. Bet jeigu jis toliau trauks tuos vampyrų miltelius, pavirs į kažką, ko niekas nenori ir negali įsivaizduoti. Sutartis — turbūt išmintingiausias pasiūlymas.
Chaoso dievas ištraukė iš spintos popieriaus lapą ir bjaurią juodą plunksną. Dead One ir bevardis įkrito į kambarį per lubas. Chaoso dievas įpylė visiems vyno ir jie sudarė paprastas sąlygas dėl taikos ir nesimaišymo į vienas kito planus. Po to dievui mostelėjus į kambarį įkrito ir merginos. Visi gurkšnojo vyną ir šnekėjo apie gėrio deivę. Evelina sušnibždėjo kažką Dead One į ausį ir tas nusišypsojo. Senukas įėjo pro duris ir prisidėjo prie keistokos šventės. Po įprasto nugėrimo Chaoso dievas paspaudė visiems rankas ir prižadėjo atvykti draugiškam turnyrui. Visi išsiskirstė susirinkę sutarties kopijas ir su gera nuotaika. Dead One dar pamojavo ir jie jau buvo smuklėje. Pasirodo vietiniu laiku jų nebuvo jau visą savaitę. Visi jau palaidojo viltį pamatyti juos gyvus. Kilo didelis sujudimas — visi šventė smuklėje... Atsibudau namie savoje lovoje. Man atrodė, kad kažką pamiršome įrašyti į tą sutartį, kažkokią menką detalę. Nors užmušk negalėjau atsiminti ką. Sąlygos atrodė geros, bet kažkas netiko, vis tiek graužė nerimas. Taranciell jau miegojo, nenorėjau žadint dėl nuosavos paranojos. Žinau, reikėjo rūpintis savo vaiko ateitimi. Deja, nežinojau kaip. Vienintelis siūlo galas buvo Eva — ištikimoji mano sūnaus bendražygė. Staiga blykstelėjo mintis. Tuojau pat iš miegų išpurčiau Faustą su Dead One, kurie knarkė po stalu smuklėje. Trise nuėjome pas Tomą ir Lankininkę. Jie ginčijosi ir rėkavo, bet galų gale sutiko. Mano mintis buvo gana paprasta — sustiprinti Evą tiesiog dabar. Tą buvo galima padaryti demonų krauju — sumaišius jį su keletu žolelių išeidavo nuostabus eliksyras. Stipresnių demonų už Faustą ir Dead One turbūt nebuvo. Jie paaukojo kelis lašelius savo brangaus kraujo. Aš sumaišiau jį su žolelėmis ir supyliau visą šį stebuklą į Evos braškinį pieną. Mergaitė klusniai išgėrė puodelį. Taip aš tikėjausi sumaišyti kortas likimui. Greitu metu demonų kraujas susijungs su Eva neatskiriamai. Joje augs slaptos galios. Greičiausiai joks magas to nepastebės. Ji atrodys neturinti talento magijai. Bet reikiama akimirką, ir aš vyliausi, Annataro egzekucijos metu jos atsiskleis. Tai buvo vienas iš dalykų, kuriuos galėjau padaryti. Kitas — treniruoti Annatarą kautis visais ginklais. Labiausiai tam tiktų tamsiųjų elfų klanas — jie išmokys jį reikiamų gudrybių jo būsimai profesijai. Visai tai ėmė atrodyti absurdiška: aš tik stiprinau Annataro potraukį nusikalstamumui, bet, uždaręs jį į miško elfų taikos ordiną, nesitikėjau geresnių rezultatų. Prigimties nepakeisi: ji visada lieka ir stumia mus į pražūtį arba svajonės link. Man reikėjo tikėti savo sūnumi ir jo svajone. Galbūt už jo nusikaltimų ateityje slepiasi daugiau nei man atrodo. Aš nežinojau Annataro tikslo, bet netikėjau, kad jis atsidūrė ant ešafoto tik dėl  nusikalstamos šlovės. Jo darbai pakeitė pasaulyje kažką svarbaus, jei už jo galvą paskyrė milijonus...
Chaoso dievas rūkė eilinį cigarą ir stebėjosi situacija. Viskas susiklostė tikrai gerai, bet ir absurdiškai keistai tuo pat metu. Jo vienintelis sūnus dingo tarp pasaulių. Jo sesuo pasileido jo ieškoti, nors kol kas negalėjo pasigirti rezultatais. Chaoso dievas papurtė galvą ir išėjo. Laikas pasišnekėti su tvarkos dievu akis į akį. Jo planai darėsi vis keistesni. Tvarkos dievas jo laukė viename iš pasaulių, kuriame negalėjai naudoti ginklų. Jie susėdo ant žolės ir užsirūkė. Tvarkos dievas sėdėjo susisukęs į pilką apsiaustą atrodė liesas ir ligotas. Jo akys žibėjo maniakiška ugnimi. Išpūtęs dūmų debesį, prašneko:
— Vėl išsisukai nuo mirties, bet amžinai taip tęstis negali. Tau turbūt įdomu, dėl ko aš pasikeičiau. Juk galėjau likti su tavimi ir linksmintis visą amžinybę. Žinai, kažkada pasiverčiau žmogumi ir vaikštinėjau viename iš pasaulių, dėl kurio dalybų nesutarėme. Kitais metais turėjome nuspręsti viską arenoje. Tame pasaulyje mokėjo mūsų abiejų šventyklomis, nes nežinojo, kas laimės. Šventikų kautyės sukėlė karą. Visi dirbo kaip pakvaišę, kad išmokėtų šventyklų mokesčius. Vienoje šventykloje radau tave. Tu buvai apsėstas vaikų idėjos. Tau reikėdavo vis naujų moterų. Dievui apvaisinti mirtingą moterį šansai maži. Bet tu vis tiek įsikandai šito reikalo ir rengei tas nesibaigiančias orgijas. Vėliau aplankiau visus mūsų pasaulius, kuriuos sukūrėme. Nesvarbu, kokią sistemą ten įvedėme, žmonės turėjo mus garbinti ir dirbti mums. Šventikai išnaudojo savo galią ir viskas veikė ne taip, kaip turėtų. Aš dingau į kitą Visatą, bet ir ten manęs laukė tas pats.
Chaoso dievas papurtė galvą:
- Baik, tavo kūriniai turi veltis į beprasmius mūšius, bet tada tikslas pateisina priemones. Aš, aišku, padariau klaidų, bet tu irgi netapai tobulu. Aš net nežinau, ko tu sieki. Aš prisidėčiau prie tavo plano, bet tu žaidi per grubiai, leidi galingiems demonams ir mutantams lakstyti su dievus žudančiais ginklais. Visi dievai atsisuks prieš tave. Tau reikia mano pagalbos, taigi pasakok...
Pokalbis truko dar ilgai, bet du seni draugai paspaudė vienas kitam rankas.