6

tai kas gi ten už ribos
anapus kur manęs nėra
už šnarančių rugių šviesos
už dalgio žvangesio - - -
- - - - - tik spragilai

Šis posmelis, mažumėle pataisytas, iš ciklo „Žemaitiu alka“, vietovės, kurioje mane ištiko taip vadinamas „regėjimas“. Nežinau, ar sugebėsiu atsakyti į tavo keliamus klausimus, nesu psichologas, nesu joks specialistas, esu sau keliantis klausimus ir bandantis pats sau atsakyti, tiesa, savo mintis paramstydamas Kitų išmintimi.
     Pradžios žmogus ankstesnis net už laukinį, senesnis už neandertalietį, todėl pasmerktas pasaulį matyti tokį, koks jis galėtų būti pirmąją kūrimo dieną: šviežią, paprastą, žiaurų, bauginantį, o sykių  aiškų, nuostabų ir nuogą – be jokių žmogiškumo priemaišų, nepadengtą kalbos, civilizacijos ir kultūros luobu. Būdamas amžinas senis, pradžios žmogus kartu pasmerktas būti amžinu kūdikiu: jis turi naivias seno vaiko akis. Jis išsaugo pradžios naivumą, bet, žinoma, ir pradžios išmintį, kurią sunaikina kalba ir mitas“(A. Šliogeris)
Iš labai nutolusios praeities, daugiau kaip prieš 60 metų, užfiksuotos akimirkos mažytėje nuotraukoje: tėveliai, apsirėdę šventadienio rūbais, besišypsantys, laimingi, aš, gal kokių trejų metų, laikantis glėbyje mažytę sesutę Laimą, abu baltutėliai aprengti. Bet ne vien nuotrauka primena šią akimirką Ukmergės piliakalnio papėdėje. Kaip čia ir dabar matau ryškų vaizdą. Mažas, baltai aprengtas berniukas bėga žalia pakalne prie Vilkmergėlės, prie didelių baltų sparnuotų padarų, raudonais snapais, o keli iš jų, ištiesę ilgus kaklus užpuola mažą berniuką, šis klykia, krenta ant žolės, klykia iš siaubo išplėstais vyzdžiais, spurda, blaškosi. Net ir nuginusios pažįstamos rankos negelbsti, vis dar klykia tėvelio glėbyje, pribėgusi su sesute mama, atiduoda ją tėveliui, ant rankų paima mane, bet aš nenurimstu, klykiu iš siaubo. Sesuo Laima, už mane jaunesnė nepilnais trejais metais, vadinasi man buvo treji metukai. Ką aš dabar Tau pasakoju, tai iš savo senatvės, bet šią akimirką regi kūdikio naivios akys. Taip taip, kūdikio naivios akys, senis su naiviomis kūdikio akimis. Tarsi nubraukiu per daugiau kaip 60 metų įgytas žinias, tampu tuo trejų metų vaikeliu, pirmą sykį (o gal ir ne pirmą) akis į akį susitikusiu su baugia, nepažįstama Tikrove, kurios dabar nerandu, regėdamas  tą pačią kalno papėdę: nei baltų, didelių padarų, (kaimynės Skaržinskienės žąsys), pačios kaimynės, nei vieno namo šioje kalno pusėje, pati Vilkmergėlė įkalinta gelžbetoniniame lovyje, o klevai, anuomet buvo tokie pat aukšti ir galingi trejų metų vaikeliui, jų nebėra, jie tik  mano atmintyje tokie patys išliko.
Aptarėme du klasikinius regėjimus: Mozės ir Sauliaus-Pauliaus. O štai J.V. Goethės vaizdinys iš „Fausto“ „Valpurgijos nakties“ (šviečiančioji uola):

Lyg rytmečio žara blausi šviesa,
Atrodo, į bedugnę nualmės,
Bet vėl išnyra, virpanti visa,
Tai ūkanoj lyg properša pradryksta,
Tai prasiskverbia spindesiu švelniu,
Vienur lengva gija nutįsta,
Kitur ištrykšta šaltiniu,
Tai nusidrieks plačiai, lyg upės
Gyslom slėnį išvagos,
Tai, netikėtai pasisukus,
Staiga nutrūks be pabaigos
Lyg pažarstytos aukso smiltys
Sublyksi, žiežirbos šalia.
O ten! Visa šlaitu suspindus
Liepsnoja lig viršaus uola.

O štai Juliuzz Slowacki regėtas sapnas (kalnų krioklio sraute):

Ją tenai išvydęs ir pamilęs vos tik,
Srautas nuputojęs klostos laumės juosta,
Ja įtikėjęs, meile lig mirties tikėsiu,
Švietusi kaip saulė ir kaip saulė švies ji!
Angelišką aušrą prieš mane paklojo!
Neužmirštamoji, ji mano žydrioji!

Nekomentuosiu  šių eilių, tik tarsiu: šviečianti uola ir šviečiantis kalnų upokšnio vandens srautas, jusliniai vaizdiniai, liepsnovaizdžiai, įpinti, perkeisti, perkelti į kalbinę raišką, jau priklausantieji (šiaip patys liepsnovaizdžiai nėra priklausomi nuo reginčio), nuo skaitančiojo juslinės būsenos, aišku savaime, ir nuo kultūros, civilizacijos luobo, kalbos ekstensyvumo, geriausias šių eilių skaitantysis yra senis su naiviomis kūdikio akimis. Įsidėmėk, ką sako profesorius Arvydas: „Jie pasmerkti būti“. Kyla klausimas: kas pasmerkė juos būti? Atsakysiu vėl Arvydo žodžiais: senio naivios kūdikio akys... Pradžios žmogaus išskirtinumas nėra jokia žmogiška privilegija, o pasmerkimas, jog šios akimirkos niekaip neįmanoma paversti kalbine, ženkline, kalbinės pastangos — bandymas sustimuliuoti Tikrovę, sužmoginti ją žmogiškaisiais ženklais. Mano šiandieninis eilėraštukas tėra vienas iš bandymų
Apsakyti tai, ką regėjo senio kūdikiškos akys Baltijos pakrantėje, vienišiaus, sėdinčio ant suolo „Žemaitiu alkoje“, žvelgiančio į kranto, vandenų  ir dangaus žaismę. Šios akistatos (regėjimo) neįmanoma pasiekti jokiomis psichologinėmis treniruotėmis (budizmas ir jo atmainos), jokiais tikėjimo ar netikėjimo judesiais (religijos), jokiais kvaišalais ar vaistais, net ir genetinėmis manipuliacijomis, ekstrasensų ir šventųjų regėjimais. Teisus Arvydas tardamas, jog jie pasmerkti būti, matyti Estinčius po saule, šiuo atskyrimu atribočiau antijuslinius, pvz., angelai, velniai, socializmai, kapitalizmai,  vadinasi, kalbinius darinius, bendrybes, susitarimais priimtus ženklus, kaip bendravimo priemones, už jų nėra jokio Estinčio, tai, ką čia ir dabar, štai šiame akiratyje regi senis su naiviomis kūdikio akimis. Pradžios žmogaus pasmerktinumą galima priskirti nenormaliai būsenai, kurią reiktų gydyti, bet tas senis su naiviomis kūdikio akimis neregi nieko tokio, ko nėra, kas perkeliama į šventųjų lygį, regi  tylinčius ir bekalbius, nėra nieko antgamtiško, ką reiktų apreikšti nepašviestiesiems, jam nesuteikiamos jokios galios, nenusako jokių pabaigos ar pradžios prognozių, jis netampa  mažuma, nereikalauja jokių teisių... Jis nepriima skaistybės įžadų, nors tokių įžadų priėmimas yra nukrypimas nuo normos, bet priėmusieji pakylėjami į išskirtinumo lygį, jie net nekovoja už žmogaus teises, neskuba pertvarkyti pasaulio. Madingiausias, išskirtinumą nusakantis, šiuolaikinis  žodis yra „intelektualas“ (išskirtinio išsilavinimo, didelio proto žmogus), aš išsiverčiau sau:“protažmogis“, ir tai galėtų būti tiesa, nes vienintelis žmogaus įrankis, kuris išskiria iš visų gyvų būtybių, ir yra protas, o proto įrankis — ženklas, kalba. Taigi, tas senis su kūdikio naiviomis akimis nėra protažmogis, bent tą akimirką, kai jis patyrė Esmo žaibą, Tikrovės blyksnį, ar estezę, o Tu tai vadini regėjimu, regėjimas visai arti regimybės, iliuzijos ir haliucinacijų, nors visai nesvarbus pats žodis, svarbi juslinė būsena, toji dovanota akimirka, kuri tave padaro pasmerktuoju, pasmerktas tampi vien todėl, kad negali šios būsenos perkelti į ženklų sistemas, kurios tėra vien susitarimų abstrakcijos, uždengiantis kultūros, civilizacijos luobas. Akimirkos pasmerktasis, bent šioje akistatoje negali būti protažmogiu, ši akimirka netampa nei prasminga, nei reikšminga, nei vertinga vien todėl, kad ji ne-kalbinė. Kai Tu paklausei „buvimo prasmės“ aš sutrikau, bet galiu pasakyti, jog „prasmę“ apsprendžia protas, prasmė semantikoje ir semiotikoje yra abstraktas, kuris yra suvokiančiojo sąmonėje. Tarsiu taip, jog kalba yra žmogaus sparnai, bet ir spąstai — žmogaus išskirtinumas. Ribas nubrėžia protas ir susitarimai. Sutinku, būti „savimi“ sudėtinga, gal net ir neįmanoma apibrėžti kas tai yra „aš“ — kaip proto abstrakcija ir kaip juslinis individas, pirmasis — bendrybė (į g y t a s), antrasis — dovanotas, grynu pavidalu nei pirmojo, nei antrojo galbūt ir nėra, įgyto ir įgimto sąveikoje ir atsiranda „aš“, kintantis, priklausomas nuo įgyto ir įgimto dermės. „Pilkąją masę“ išrado protažmogis, o senis su kūdikio naiviomis akimis sako: kiekvienas aš — individualus ir nekartojamas, jei „aš“ — individuali juslinė būtybė ir kaip protažmogis, suradęs, atradęs dermę tarp įgimto ir įgyto.  Pasmerktinumo akimirka dovanoja dermę ir ji tuo ir ypatinga. Negaliu tarti, jog juslės yra „šlykštynė“, absoliuti nuodėmė ar dar kokie proto išradimai, jos tampa tokiomis, kai protas užkariauja jusles, kai jis ima valdyti jas pagal savo sukurtas konstrukcijas.
   Atsakyti į Tavo klausimą „kam iš nebūties į būtį“, „kodėl būtis, o ne nebūtis“ negaliu, jei ir bandyčiau atsakyti, visi atsakymai būtų spekuliatyvūs, kurių yra daugybė, į kuriuos atsako žinantys, turintis ryšius ir galias, o aš tik mirtingasis, kuriam akimirka „įtaisė“ naivias kūdikio akis. Naivios todėl, kad jos nežino koks galėjo būti pirmąją kūrimo dieną... Estintysis po saule.