3.
Sustojome prieš publiką,
O ji tąkart – tai jis ir aš.
– O Vakare, – sakau –
Turbūt nepaprasta
Įaugt ir būt žmogaus laike,
Bet kažkodėl net nejaučiu, kad tu
Dėl to norėtum pykti.
Net atvirkščiai: atrodo, tau smagu,
Kad šit turi sau Praną Karlonų
Prie vyno taurės ar alaus bokalo...
Vakaras:
– Cha, cha! Vaišingas koks!
Gal net ir nežinai –
Ne iš bajorų jis...
Bet nepameskim kelio dėl takelio;
Juk iki šiandien daug nežino net,
Kas iš tiesų yra duetas.
Tai juk daugiskaitos pradžia.
Todėl argi neaktualu
Suvokti jį, kaip esmę muzikų visų,
Nes po dueto jau – trio.
Be mūs dviejų – argi galėtų būti?
Štai mato publika, kad esam du
Ir... Ir – ką?
O! jei žinotų ji, kaip Vakarui sunku.
Kartais atrodo – krapštelėtų kas,
Ir būgnai sudundėję prasiveržtų į erdves,
Užtvindami pasaulį ilgesiu ir netektim.
Jau net ir tu ne kartą man:
„O Vakare, praėjus tau, užgęsta saulė“...
Sustingo rankoje alaus bokalas,
Sujudę putos liovėsi kuždėti,
O Vakaras
Kaip niekuomet toks artimas, toks geras:
– Klausyk, ką pasakysiu, Pranai, Tau:
Esi tu šunsnukis, žmogeli.
Tačiau šunų, aš, žinoma, atsiprašau,
Bet atsimink –
Su saule juk ir mano kelias...