Virš miesto angelas, tylus tylus,
Nors rankos be grandinių, laisvos.
Norėtųs šaukt – išskleisk sparnus!
Pakilt nuo postamento laikas!

Kvietei atbust, atmerkt akis –
Mes budome ir ėjome.
Buvai žvaigžde vardu „viltis“,
Kuria visi tikėjome.

Gal ne visi? Juk ir tada
Dar buvo, kas pabūgo,
Kam Laisvė rodės svetima,
Norėjos likt prie ruso.

Ar ne todėl net ir dabar
Taip sunkiai atsitiesiam,
Kartais lyg riedame atgal,
Melu iškeitę tiesą.

O gal anksti? Tai mus dangus
Savaip augina, bando.
Gaut skrydžiui angelo sparnus
Mažai kas nusipelno.

Tik mes, lietuviai, kantrūs mes,
Nuo seno mokam laukti,
Ištaisę primestas klaidas,
Pradėsim tiestis, augti.

Tegul tik Laisvė dar ilgai
Tėvynės nepalieka.
Išeis žmogus su ja tikrai
Gražiu keliu į šviesą.