Toks sunkus, nors be galo mažutis
Viršum mūsų suskilęs dangus.
Ir lyg ruoštųsi griūti (ar būti?..),
O gal tai tik šešėlis blankus –

To kas liko, kuomet išgyvenom
Kai ant smilgos sutilpom visi.
Ach, koks senas pasaulis, koks senas...
Kaip seniai jau tu mano esi

Ir aš tavo tarytumei brolis.
Tik iš kur ta keista šiluma?
Ar dangus jau nupuolė? Nupuolė.
Lūžo smilga rasom verkdama,

Bet palikom ant Žemės tik mudu –
Susikibę už rankų vaikai...

Išauginsime smilgą iš grūdo –
Juk taip stipriai tu ranką laikai.