Padegėliai

Sudeginau išmintį tūkstančių žodžių
Vienam suliepsnojusiam mudviejų žvilgsny,
Tačiau tai, kas nedega, iškrenta suodžiais
Ir gedulo rūbais ilgainiui apvilko.
Žvelgiu tik į nuotraukos atvaizdą blankų,
Kur mudu greta, išsišiepę, laimingi.
Turėjau sparnus. Nebeliko net rankų,
Pajėgiančių rinkti kas deimantais spindi.
Ko vertas dabar mano verdantis kraujas,
Kai šilumą jo kam paimti neliko?
Degėsiuos kapstytis, deja, nesiliauju,
Priėmus kaip giminę nebylį kitą.
Mes žiūrim kas sau, šaltus pelenus žarstom,
Atrandam juose klaikų bepročio riksmą,
Nes tūstančius žodžių sudėjom į karstą
Ir keikiamės tais, kuriuos rasti pavyksta.
Nijolena