Pradžia
4
Nei aš veju, nei aš vadinu Tavęs į pradžią. Į ten nėra vedlių. Juk Tu moteris, vadinasi, žingeidi. Pradžios patirtis - nekalbinė, aš jau sakiau - liepsnovaizdi, juslinė. Daugiau neturiu ko pridurti, jei bandyčiau įkalbinti liepsnovaizdį, tapčiau panašus į Mozę, tikriausiai pagal tradiciją pradėčiau kalbėti, pavyzdžiui, Praamžiaus vardu. Pradžios liepsnovaizdis - dovana mirtingajam, Nežinios, Tikrovės, ar dar kokio nors kalbinio ženklo, pavyzdžiui, „Didžiojo sprogimo“, „Visatos riešuto kevale“, kuris uždangsto PASLAPTĮ, neįmenamą mirtingajam. Tikinčiam amžinuoju gyvenimu - paslaptis žinoma: \"Pradžioje buvo Žodis...\" Aš bandau su tuo nesutikti, kaip mirtingasis, patyręs dovaną, turėčiau nutilti, bet neišgaliu...parašyti žodžiai uždengia liepsnovaizdį, suprantu, jog juslinės patirties negalima išskaityti, ją reikia betarpiškai patirti. Įraža, profesoriaus Arvydo liepsnovaizdžio įžodinimas, gana tikslus, pridursiu, jog ji neužgyjanti, galima spėti, jog liepsnovaizdžių visuma apsprendžia žmogaus, kaip esmingai kalbančios būtybės, kelią.
Senatvė čia nieko dėta, priešingai, aš nesiviliu, aš žydintis buvimu, tiesa, mano žiedas kitoks, ne viltingas, bet žydintis, juk rytojaus gali ir nebūti...
5
Aš juk jau minėjau, jog tai dovana mirtingajam.
Štai kitas, klasikinis šios patirties aprašymas:
\"Kai keliavau ir artinausi prie Damasko, apie vidurdienį staiga iš dangaus mane apsiautė stipri šviesa. Aš kritau ant žemės ir išgirdau balsą, man sakantį: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?!“ Aš paklausiau: „Kas esi, Viešpatie?“ Jis man atsakė: „Aš esu Jėzus Nazarietis, kurį tu persekioji“. Mano palydovai matė šviesą, bet negirdėjo man kalbančiojo balso. Aš dar paklausiau: „Ką man daryti, Viešpatie?\'“ O Viešpats man tarė: „Kelkis, eik į Damaską, tenai tau bus pasakyta visa, ką tau reikia daryti“. Kadangi tos veriančios šviesos apakintas nieko nemačiau, tik palydovų už rankų vedamas aš pasiekiau Damaską.“ (Apaštalų darbai 22, 6-11)
Jei iš šio teksto išrinksime tas vietas, kurioje kas nors kalba ir šį įvykį mačiusius kitus, toks tekstas būtų gana tikslus apie šią betarpišką juslinę patirtį, kaip tik kalba uždengia, sunaikina individualią patirtį, padaro ją suvokiamą ir prieinamą kitiems. Šiaip Tu teisi: jie paženklinti, tik vieni tampa nekalbūs, o kiti tampa plepiais, panašiais į mane, treti genijais. Žydėjimas ir yra gyvenimas, man artimesnis buvimas po žvaigždėmis ir debesija kartu su mylima moterimi, na ir keliais draugais.
\"Kai keliavau ir artinausi prie Damasko, apie vidurdienį staiga mane apsiautė stipri šviesa. Aš kritau ant žemės. Kadangi tos veriančios šviesos apakintas nieko nemačiau.\"
Toks tekstas būtų gana tikslus apie šio įvykio išorę. Nieko nemačiau išskyrus pačią šviesą, ir kad toje šviesoje aš buvau pats. O apie pačią vidinę juslinę patirtį nekalbama, o, mano supratimu, tai svarbiausia, tai dar sykį patvirtina mano spėjimą, jog ji iki kalbinė. Štai šiais žodžiais papildyčiau Sauliaus - Pauliaus patirtį. Po šio įvykio jis tapo šventuoju, Bažnyčios kertiniu akmeniu. O aš tik neatsakingai mirtingu plepiu, bandančiu įvilioti, na, aš nevilioju, aš tik neatsakingai plepu. „Liepsna, ugnis kaip nuostabiausia Niekio ir Esmo gyvenimo, pačios gyvybės metafora. Esinija gyvena liepsnodama. Jei šis liepsnojimas susilpnėtų arba išvis sustotų, esinija mirtų.\" (A. Šliogeris \"Melancholijos archipelagai) Liepsnoti - mano metafora - žydėti.