Ta pati ir kasdien vis kita.
Išjausta, suvokta, suprasta.

Ta pati, apsisiautus rasa,
Išgyvenus vidines tiesas.

Nustembu, kai perliukus renku,
Jau užaugusi – likus vaiku.

Gal senole patapsiu kada,
O esmėj – ta pati – visada.

Ta pati, nors kaskart vis kita:
Čia linksma, čia liūdna, čia pikta.

Kai emocijų bangos nuslūgs,
Esatis vis taip pat atsidus.

Vis taip pat, o kartu jau brandžiau,
Nes gyvenimo skonį bandžiau,

Nes kvailiojau, klaidas aš dariau,
Kad suprasčiau pasaulį geriau.

Ta pati! Paslaptinga, gili…
Juk savęs iki galo pažint negali.