Iš minčių vėl sugrįžta kaukėti nykštukai
Savo nuodėmių sapną išbarstę ant grindinio.
Noris bristi savim, kai naktis atsisukus,
Migdo dievą, nors užantyj jo tebelindime.

Brauko pirštais šešėlis – bilsnoja į langą,
Juodame jo paviršiuj išpiešdamas liūdesį.
Bet juk tai tik naktis ir nuogai nusirengus
Prie peties prisiglaus tartum būtų užtrukusi

Amžinybę dienų iš to šurmulio keisto –
Kada kaukši asfaltas, skambučiai netyla ir blaško...
Mano vienišas paukštis iš rankų paleistas
Nuo užmigusio dievo vokų mėnesieną nuraško.