Pastaruoju metu man labai sekasi.  Sužinojau apie jo atvykimą į kažkokius kursus kelioms savaitėms. O, Jėzuli, kaip aš jo pasiilgau. Ir jo vedamų geografijos pamokų... Gaila, kad jis turėjo kitą. Aplink jį sukiojosi viena tamsiaplaukė, nežinia dėl kokių sugebėjimų patekusi į mokyklą į kirpėja. Pamenu, sykį apkirpo jį taip, kad atrodė, jog iš jo galvos tuoj prasiverš ugnikalnis.
Tai turėjo kada nors pasibaigti. Baigdama aukščiausio lygio klasę toje mokykloje, parašiau laišką jo žmonai. Aš visada ją supratau, ir man buvo labai jos gaila. Tai ir išguldžiau savo laiške.
Praėjo aštuoni metai. Pradėjau studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, kad kaip nors gaučiau gamtos mokytojos popierių, tai yra diplomą. Studijos buvo labai nuobodžios, nes mokė vien tiktai moterys, ir tos pačios negražios kaip vištos. Bet ne dėl to mečiau jas. Paskutiniame kurse supratau: kam man tas diplomas? Todėl pasirinkau kirpėjos specialybę: gal, kai baigsiu, ir mane jis priims dirbti mokytojos darbą.  Juk šiaip ar taip ta Staselė  Braškytė netyčia susilaukė vaiko nuo kito, tai persikėlė gyventi į kitą miestą. Tarp mūsų kalbant, džiaugiuosi, jog jį apipiso. Tikriausiai turėtų suprasti, ką išgyvenu aš.
Atsikėliau šį rytą geros nuotaikos – esu tikra, jog šiandien mes susitiksime, nes jo kursai vyksta šalia mano mokyklos. Pasiėmiau laišką, dar tada rašytą per geografijos pamoką:
„Man patinka, kai tu prieini ir žiūrėdamas į mane, nuryji seilių gniužulą. Tavo geografijos pamokos mane užveda visiems įmanomiems geografijos tyrinėjimams Tavo plaukuose, lūpose, delnuose. Tavo akių metafizika mane žavi. Norėčiau pavirsti lengvu drugeliu ir nutūpti kur nors tau tarp lūpų, ir kad sugavęs mane muštum taip stipriai, kad aš tave paskui visą nuglamonėčiau kaip katiną. (...) Užmiršk ją, mylėk mane. (...) aš noriu, kad mane mylėtum taip, kaip myli ją. Aš tau tikriausiai dar nesakiau, kad po to, kai mes paskutinį kartą kalbėjomės, aš užsikrėčiau vabalais. Argi tai ne meilė, kai myli netgi utėlėtą padarėlį? “ (...)
Prirašiau dar keletą žodžių, tokių kaip myliu, ilgiuosi, ir pripiešiau žavingų gėlyčių violetinės spalvos. Žinau, kad tokią spalvą jis labai mėgsta, juk tai jos mylimosios plaukų spalva. Sulankstau laiškutį ir įsidedu į šoninę kišenėlę rankinėje, kad prireikus ji būtų kuo arčiau po šį rytą orchidėjų kvapo kremu ištepta ranka.
Prieš išbėgdama, nuėjau pas barako administratorių. Ištraukiu patį geriausią brendį  su dovanų maišiuku.
„Čia jums dovanėlė, už galimybę apsigyventi. Mama sako, kas neteps, tas nevažiuos. Brendis kainavo labai daug, tikriausiai pats geriausias, o čiulpinukai, kiek girdėjau, sveikesni saldainiai už šokoladinius“, -  ir įdaviau. Šypsosi administratorius, ir dėkingai linkčioja galvą. Tikriausiai tokio kokybiško brendžio dar nebuvo ragavęs.
Išbėgusi pasigavau mikriuką, juk dėl meilės gali padaryti viską, ir jau žygiuoju link jo. Dieve, jis nepamiršo... Kaip tada, kai mes susitikdavom... trečią. Pasisveikinom, apžvelgėm vienas kitą nuo galvos iki pirštų galiukų. Pastebėjau, jog jis buvo kažkoks liūdnas, apsirengęs juodai, su akiniais, tarsi pasikėlęs būtų, kas jam visai nebūdinga. Galvojau, gal jau žmoną palaidojo, ir nuėjom išgerti kavos. Jis, sako, turiu tau dovanėlę, ir paglosto man galvą savo šiltais delnais. Visą tą laiką galvojau apie tave, ir, žinai, aš išsaugojau tau laiškutį. Nežinau, kodėl visada juos įduodavau, o šitą pasilikau sau. Grybšteliu ranka į rankinės kišenę – nėra, knisuosi joje kaip policininkas kontrabandos – nėra. Apverčiu ją aukštyn, žemyn – nėra. Kaip nori, taip murdyk tą rankinuką, nėra. Mat jį velniai. Neturiu tau dovanų, nėra. Atleisk. Juk mes vis tiek negalim būti kartu, bet kai būsim tenai, juk tu ateisi pas mane kiekvieną naktį, ir niekad neišeisi. Arba aš pas tave, gerai? Ar gerai?
Nežinau.
Grįžtu į bar(d)aką. Liūdna ir nelaiminga. Nekenčiu savęs ir tavęs. Griežiu dantimis iki pat jų sutraiškymo. Nes labai tave myliu, kvaily. Administratorius pamato mano ašaros blyksnį skruosto balto kaip drobės, ant kurios ketinu tau nupiešti dovaną, ir pakviečia į savo kabinetą. Nesuprasdama, kas vyksta, įeinu...
Žiūri į mane blizgančiomis akimis, visas išprakaitavęs ir tarsi kažko susijaudinęs.
Ar tikrai? Aš tyliu, vis dar nesuprasdama, ko jis iš manęs nori.
Ar tikrai, - klausia.

taip ne nežinau tikriausiai