O dabar jau, sudie ir nebus jokio tvano, atrodo,
nei atoslūgio. Tai tik iš įpročio rėžias į dugną
ūkanotos krantinės ir tu jau gali išsiduoti,
net jei plaukčiau kartu, ar vis vien nuo manęs nusisuktum

nežiūrėt kaip braukiu nuo kaktos tau smaragdinę vėsą,
kaip mažėji iš lėto Itakės papilkusiuos vyzdžiuos?
Juk kažkas mums kadaise išbūrė, kad šitaip stovėsim,
tik pridurti, kad taip atsisveikinant stovi, pamiršo

ir tai viskas ką turim dabar. Ne, tai viskas kuo tapom.
Per sekundę užaugę, pramokom kalbėt, užkalbėjom
nekantrumą žuvėdrų ir mūšą. Žinau, mums nesakė
kaip gi būti su tuo, ką išbūrė kadais, Odisėjau.