Kovas

Tarpukalviuos riogso suplyšusios pusnys,
Kurmiarausis stirkso ražienoj kaip spuogas.
Pats laikas iš miego žiemos atsibusti –
Taip rėkiančiam krankliui viršūnėj atrodo.
Su juo prabalsuoja ir žvirbliai, ir zylės,
Tik sniegenos oriai tipena ant gruodo,
Kur krūmai ir medžiai daug sėklų papylė.
Joms šaltis, matyt, anei kiek nepabodo.
Vidudieny išlenda musė mieguista
Sparnus susiglamžiusius kiek pramankštinti.
Kertėj nerangus voras alkanas kuičias,
Kol pertraukia pats savo tinklą ir mintį.
Iš džiaugsmo varvekliai visi ašaroja
Ir vandeniu gyvu barbena į žemę.
Tarpukalviuos pusnys suplyšę žėruoja,
Bet niekas jų nerenka sau į kišenę.
Laimingi, turtingi, kas saulės sulaukė,
Sujudo, sukruto, iš pumpuro trykšta.
Iškrinta ant pilko pašiurpusio lauko
Lietus lyg gyvybę palaiminęs krikštas.
Nijolena