Jau labai labai greitai

Jau labai labai greitai ateis pavasaris. Jau nujaučiu jo kvepėjimu prisodrintą orą. Jo žiedais pasipuošusius medžius. Ir virpulį tvyrantį ore. Iš ilgo ir slogaus žiemos sapno prabudę nusimesime šiltus drabužius ir galėsime pajausti švelnius vėjo šuorus, atnešančius permainas.

Jau labai labai greitai. Tik dar truputį luktersiu. Kai saulė vis ilgiau danguje rodysis ir ims tirpti didžiulės sniego pusnys nuo gatvių ir nuo širdies. Prabusiu. Pavasariui.

Jau stogai nukabinėti varvančiomis „nosimis“. Saulė. Įkvepianti gyvybę, žadinanti, suteikianti tos magiškos energijos, apimanti visa. Glosto viršugalvį, žaidžia plaukuose nuauksindama plaukų sruogas. Perbėga per visą kūną, esybę iki pirštų galiukų. Kutena…

Jau labai labai greitai. Paukščiai. Dideli ir mažyčiai grįš. Virpins įaudrintą orą.

Jau labai labai greitai. Laukiu pavasario atėjimo. Jis visada toks nepaprastas. Ir visai nesvarbu kiek metų praeina, jis kaskart įkvepia. Eilėraščiui. Dainai. Meilei.

Netikiu, kad žmonės nejaučiančia pavasario. Kad sakosi esą seni, liūdni, pilni rūpesčių. Netikiu, kad sielos sensta. Jos bręsta, o sulig kiekvienu pavasariu vis kitas grožybes pastebi, vis labiau jas išgyvena. Mokėkime džiaugtis!
purpuras