Išpažinę dešimtis nuodėmių
Ir į sielas vis metę po akmenį –
Mes save po truputį išnuodijom.
Išbučiavę paminklą – neatmenam

Išsiskleidusių vyšnių virpėjimo,
Kurios dangų nurausvina švelniai.
Mes tik ėjome, ėjome, ėjome
Lyg akli. Lyg kurti. O ant delno

Rinkos prakaitas šaltas – negrįšim
Plytų tiltu, kurį pasistatėm...

Aš tik noriu virpėjimo vyšnių,
Siauro tako į buvusią sakmę...