Ant stalo šratinukas. Lapas tuščias.
Ir tuščia namuose – sekundžių nuotrupos
Pabrėžia viską, kas išėjo.
Nusėdę dulkės sukrešėjo –
Lyg randas maudžia – vėl prabusiu
Nors niekada nebus tos nuotaikos –

Tik tavo nuotrauka, tik tavo nuotrauka...

Kur žvilgsnis mielas, toks jaukus kadaise,
Plaukai kvepėję blindėmis ir mėtomis,
Tu buvai fėja – mano fėja...
Paklysti niekur negalėjom,
Nes visuomet švelniai šnabždėjai – eisim –
Suradom ateitį. Išmėtėme...

Bet juk ją lietėme, bet juk ją lietėme!

..........................................................................

Žinau, kad paliksiu tarpuvartėj gruodžio
Trumpam paskutinė be ledo dėmė.
„Daugiau niekada, niekada neminėk.“ –
Paimsiu tave negirdėdamas žodžių...