- Maras prasidėjo. Jau antrą kartą.
Admirolas J.Gutersenas, draugų dažnai vadinamas tiesiog Gut, žiūrėjo pro langą. Kurjeris, pranešęs šią žinią, sustingo stovėti „ramiai“ laukdamas nurodymų. Admirolo žvilgsnis klaidžiojo kažkur už horizonto, o mintyse karts nuo karto nuaidėdavo kurjerio žodžiai: „Maras prasidėjo.“ – Gut užsimerkė ir šyptelėjo. – „Visai kaip filme, kai ateina bloga žinia vadas susimąstęs stebi tolumas, o pavaldiniai tuo tarpu žvelgia į jį su nerimu ir tuo pat metu su viltimi – ar pavyks ir man kaip herojui iš filmo vėl sutvarkyti šį reikalą?“
Jis atsisuko į jaunuolį:
- Visų padalinių vadus į pasitarimų kambarį. – Kurjeriui dingus už durų tyliai sumurmėjo frazę iš neseniai matyto filmo: – Viskas prasideda iš pradžių.

Tymotis pramerkė akis žadintuvui dar nespėjus suskambėti. „Ir vėl aš pirmas.“ – nusišypsojęs jis stryktelėjo iš lovos ir įmetė žadintuvą į stalčių, tada pakeliui į vonią užsuko į tualetą, o po šalto dušo sėdo pusryčiauti net neapsirengęs. „Šiandien bus gera diena“ – jo mintyse buvo daugiau šviesos nei už lango šviečiant skaisčiai vidurvasario saulei. Bent jau taip manė. Veide nuo pat pabudimo suspindo šypsena.
Apsirengęs dirstelėjo į save veidrodyje ir atkišęs smilių garsiai ištarė:
- Ei, aš laimingas, vyruti! – tada plačiai atvėrė duris ir išėjo laukan...
...štai čia jo laukė pirmas netikėtumas. Kiemsargis, kuris piktai burnodavo pamatęs Ty, ir jo  visada besišypsančią fizionomiją, kuo maloniausiai nusišypsojo vaikinui ir šūktelėjo:
- Gera diena, vaiki.
- Gera... – tesugebėjo ištarti Tymotis.
- Žinai, vaiki, noriu atsiprašyti už visus tuos niūrius rytus, kuomet tave sutikęs burnodavau. Tu buvai teisus – laimei daug nerekia. Užtenka nusišypsoti savo atvaizdui. Ir viskas.
Ty tik linkčiojo galva ir nieko nesuprasdamas bandė šypsotis. Atrodė iš tiesų kvailai. Vis laukė, kad Benas tuoj sušuks:
- Išdūriau tave, šikniau! – ir visas šis atsitikimas taps dar viena pamoka apie tai, kad žmonės negali pakęsti kitų laimės, tačiau kiemsargis nenustojo šypsotis.
- Pone Benai, ar gerai jaučiatės? – galiausiai ryžosi prabilti Tymotis.
- Dar niekada taip šauniai nesijaučiau, vaiki. Niekada iki šiol. Manau, kad man laikas aplankyti savo draugus kitame gatvės gale. Šiandien gana dirbti. – Jis kilstelėjo kepurę aukštyn atsisveikindamas ir pasisuko eiti. Tuo tarpu Ty stovėjo kaip įbestas. Nuo jo veido netikėtai dingo šypsena ir pajuto, kad ši diena nebebus jau tokia gera, kaip manė vos atsibudęs. „Baik, žmogau,“ – sudraudė save. – „Turėtum džiaugtis, jei jau kažkas sugebėjo iš niurzglio tapti bent kažkiek laimingesniu...na, gerai visiškai laimingu, bent jau iš pažiūros.“
- Taip, Benai, džiaugiuos už tave. – Ištarus tuos žodžius garsiai Ty nuotaika vėl pasitaisė ir jis susigražino savąją šypseną atgal. Tada pasitaisė kaklaraištį ir pasuko į darbą.
Kiekvieną rytą keliaudavo pėstute. Užtrukdavo visą pusvalandį, tačiau ėjimas teidavo malonumą. Eidamas jis dairydavosi į šalis stebėdamas praeivius, žvelgdamas į dažniausiai susirūpinusius, apsimiegojusius, piktus ir tik retkarčiai šiek tiek šviesesnius veidus. Kiekvienas nesišypsantis žmogus sukeldavo dvejopą jausmą: gailestį ir pranašumo jausmą. Tiesą sakant, pirmiausia kildavo pranašumo jausmas. Jis manė esąs laimingiausias žmogus pasaulyje ir kiekvienas nesišypsantis veidas buvo to įrodymas. Na, o kuo labiau Tymotis jautėsi laimingesnis, tuo labiau likusiems nesišypsantiems veidams didėjo gailestis. Žodžiu, nors tam nebuvo jokių akivaizdžių priežaščių Ty buvo laimingiausias žmogus. Bent jau savam mieste. Nes už miesto ribų niekada ir nebuvo iškeliavęs. Dirbo centrinėje miesto bibliotekoje valytoju, todėl apranga keistai nederėjo su jo darbu: prašmatnus kostiumas bei batai labiau tiko pasiturinčiam verslininkui, nei bibliotekos valytojui. Tymočio bendradarbiai nepraleisdavo progos iš to pasišaipyti. Tačiau į tai Ty nekreipė dėmesio – žinojo, jog tai pavydžios nesišypsančių veidų kalbos.
Tačiau šio ryto staigmenos dar nesibaigė – pakeliui visi sutikti žmonės šypsojosi. Šypsojosi taip nuoširdžiai, jog nebuvo jokios abejonės, kad tai laimingų žmonių šypsenos. Kiekviena tokia šypsena Tymočiui buvo lyg smūgis į paširdžius. Su kiekvienu besišypsančiu veidu Ty veidas niaukėsi. Galiausiai jis pasileido tekinas, žemai nuleidęs galvą, kad tik nesutiktų daugiau nei vieno tokios besišypsančio veido.
Galų gale užbėgo laiptais į savo persirengimo kambarį. Jam trūko oro. Susmukęs ant grindų Ty užmerkė akis. „Tai tik sapnas, to negali būti iš tikrųjų.“ - purtė ir purtė galvą. Pagaliau po truputį ėmė atsikvošėti. „Ei, tai tiesiog pokštas! Kažkas sugalvojo išmėginti mane. Mano laimę.“ Nuo šios minties net pašoko. Veide vėl atsirado nors ir nedrąsi, tačiau tikra šypsena. Tymotis pradėjo vaikščioti iš kampo į kampą. „Kas galėtų būti tas pokštininkas? Gal kuris iš bendradarbių? Gal Rydas? Ne, jis tikrai ne. Šitam dičkiui neužtektų fantazijos visa tai įgyvendinti.“ Ty palengva persirenginėjo – prašmatnius drabužius pakeitė valytojo kombinezonas.
Jis susirinko savo darbo įrankius – kibirą ant ratukų, valymo priemones, šluotą ir pirštines, o tada patraukė koridoriumi į biblioteką. „Man rodos tai Dolės darbas. Juk ji turi begales draugų ir draugių, galėjo lengvai suorganizuoti, kad visi sutikti žmonės mano kelyje šypsotųsi.“ Ty linktelėjo galva taip pritardamas savoms mintims. Tada stabtelėjo. „Reikia nueiti tiesiai prie jos ir parodyti, kad mano laimė tikra. Ir tegu žino – pokštas visiškai nevykęs.“ Ryžtingai patraukė į biblioteką, kur prie vieno iš langelių turėjo sėdėti Dolė. Tačiau jau trečią kartą šį rytą jo laukė nemaloni staigmena.
Visose salėse nebuvo nė gyvos dvasios – nei darbuotojų, nei skaitytojų. Jis stovėjo milžiniškoje erdvėje, prigrūstoje knygų, visiškai vienas, visiškoje tyloje. Girdėjo, kaip širdis bando užgožti visą šią beprotišką tylą plakdama vis dažniau ir garsiau. Ty stovėjo įsitvėręs šluotos, sukosi ir sukosi aplink ją, kad galėtų dar ir dar kartą įsitikinti, kad neklysta, kad aplinkui tikrai tuščia.
- Ei... – pratarė nedrąsiai. – Tai jau seniai nebejuokinga. Galite visi išlįsti. – Tačiau niekas nepasirodė ir Tymotis nebeišlaikė: - Eiiiiiiii, lįskit lauuuk! Gana!
Tačiau viskas veltui – be knygų ir Ty čia daugiau nieko nebuvo. Jis nutrenkė įrankius ir nubėgo atgal į savo persirengimo kambarį. „Reikia kažką daryti. Kur gi visi dingo? Reikia paskambinti į policiją, pranešti, kad kažkas visus pagrobė?“ Tymotis vėl išėjo į koridorių susirado telefoną ir surinko policijos numerį. Pasigirdo signalas. Ty laukė. Tačiau pypsėjimo taip ir nepakeitė žmogaus balsas.
Tmotis pravirko. Net pats nesuprato kas jam darosi. Verkė pirmą kart gyvenime. Pirmą kartą gyvenime bijojo. Bijojo nežinia ko. Kur dingo visi žmonės iš bibliotekos? Kodėl visi pakeliui sutikti žmonės šypsojosi? Kas per suknista diena? Pati suknisčiausia diena jo gyvenime nuo tos dienos, kai jį paliko motina.
- Tu jau didelis berniukas, Tymoti. – Pasakė ji paglosčiusi galvą, o tada jis išgirdo trinktelint duris ir daugiau mamos nebematė. Ty tebuvo trylika. Kelias dienas prasėdėjo prie lango jos laukdamas. O tuomet kažkas jo viduje pasikeitė ir priėjęs prie veidrodžio jis ištarė:
- Ei, aš galiu būti laimingas. – Ir nuo tos dienos nenustojo šypsotis. Iki pat šiandienos.
Tymotis žvelgė į ašaras byrančias ant kombinezono ir šniurkščiojo nosimi. Pagaliau ašaros išseko liko tik kūkčiojimas ir šniurkščiojimas. Dar po kurio laiko beliko tik šniurkščiojimas. Galiausiai Ty atsistojo ir pasuko išėjimo link. Pirmą kart gyvenime jis išėjo į lauką vilkėdamas savo darbinį drabužį.
Skaisčiai švietė saulė. Ty prisimerkė. Aplink nebuvo nė vieno žmogaus. Palengva pasuko miesto centro link. Nė vienos minties, tik vienišas sakinys, lyg užsikirtusi plokštelė sukosi galvoje: „Šiandien turėjo būti gera diena.“
Artėjant prie centro tolumoje girdėjosi džiugūs šūkavimai ir juokas. Tymotis stabtelėjo ir pradėjo sliūkinti lyg medžiojamas žvėrelis – nuo kampo prie kampo atsargiai iškišdamas galvą, kad tik kas nepamatytų ar ko nesusitiktų.
Iškišęs galvą pro vieno namo kampą jis pamatė centrinę aikštę pilną žmonių. Jie VISI šypsojosi. Jie buvo PATENKINTI gyvenimu. VISI. Jie tapšnojo vieni kitiems per petį, spaudė rankas, kai kurie bučiavosi. Tai buvo neįmanoma, tačiau būtent tai matė Tymočio akys.
- AŠ negaliu būti laimingas, kai aplinkui ŠITIEK besišypsančių veidų. - Ty koja už kojos patraukė nežinia kur. Ėjo aklai, o kai atsipeikėjo pamatė, jog sėdi bažnyčioje. Priešais kabėjo nukryžiuotasis. Tymotis piktai žvelgė į jį. – Ar tu to norėjai?
Ty pasuko galvą kairėn ir užmatė laiptus, vedančius varpinėn. Atsistojo ir pradėjo kopti jais aukštyn, tyliai niurnėdamas po nosim:
- Jūs negalite būti laimingi. Laimingas esu tik aš. Aš esu TIKRAI laimingas. – niurnėjo visą laiką, kol lipo. Apačioje visa aikštė užpildyta žmonių ir juoko. Nors veidų negalėjo įžiūrėti, tačiau puikiai įsivaizdavo tą liulančią besišypsančių veidų masę. Staiga netikėto impulso pagautas jis ėmė skambinti varpais. Darė tai su keistu įkarščiu, nors nė karto anksčiau neteko skambinti, tačiau jam atrodė, kad daro tai puikiai, nes juokas iš apačios nebepasiekė ausų. Po keletos minučių įkvėpimas dingo. O tada nurimo ir varpų gaudesys.
Tada Tymotis pažvelgė žemyn. Ten, apačioje, VISI žvelgė į jį. Ty pasirodė, kad JIE vis dar šypsosi. Šypsosi taip, jog net saulė atsispindėjusi JŲ šypsenose, akina jį patį. Vaikinas giliai įkvėpė ir sušuko:
- Nustokit, nustoki šypsotis! VISI!
- Mes negalim... – balsas iš apačios vos pasiekė Ty ausis. – Mes laimingi!
- Jūs negalit būti laimingi. – Be balso tik lūpomis pratarė Tymotis ir priėjo arčiau krašto, kad VISI geriau jį matytų ir girdėtų. Prašneko tvirtai ir skambiai. – Jūs negalite būti laimingi. Laimingas esu tik aš. Aš esu TIKRAI laimingas. – Jis baigė šypsodamasis, jau norėjo leistis žemyn, tačiau plyta po jo kojomis išslydo. Kai prarado pusiausvyrą, kurį laiką atrodė, kad Ty pavyks ją atgauti ir sėkmingai pasitraukti nuo krašto, tačiau ta akimirka praėjo ir Tymotis nėrė žemyn.
Smūgis į žemę pažadino visus susirinkusius aikštėje. Šypsenas nuo veidų lyg kas trintuku nutrynė. Kažkas suriko:
- Pakvieskit gydytoją!
- Kokį gydytoją, žmogau? Kvieskit morgo darbuotojus. – Šurmulys nusirito per visą aikštę. Iš visų pusių pasigirdo:
- Velnias, vėluoju į darbą...
Atsirado žmonės vilkintys baltais chalatais, matyt Greitosios pagalbos personalas, jie paguldė Tymotį ant neštuvų ir nusivežė. Dar po akimirkos aikštėje nebeliko nė vieno žmogaus. Prasidėjo įprasta diena.

Pasitarimų kambaryje virė aršūs ginčai. Admirolas J.Gutersenas nesiklausė, sėdėjo ir ramiai žvelgė pro langą. „Jie visada šitaip. Pirmiausia išsirėkia vienas ant kito, o tada pradeda ieškoti bendrų sprendimo būdų. Išeikvoja velniškai daug brangaus laiko, tačiau visi nori būti svarbiausi dalyviai, kad ir koks žaidimas bebūtų.“ – Admirolas J.Gutersenas, draugų vadinamas tiesiog Gut, giliai įkvėpė. – „Nors pagalvojus geriau, kas čia blogo būti laimingu?“
Mintis nutraukė kambaryje stojusi tyla. Jis apžvelgė visus, o tada aprie durų išvydo tą patį vaikinuką, kuris pranešė apie marą.
- Kalbėk, sūnau. – Tėvišku balsu pratarė admirolas.
- Klausau, pone. Maras baigėsi. Visi žmonės aikštėje išsiskirstė. Viskas atsistojo į įprastas vėžias. – Jis nutilo. Aiškiai matėsi, kad žino daugiau, tačiau kažkodėl nesiryžta kalbėti.
- Kalbėk, po velnių, kalbėk viską, ką žinai... – J.Guterseno kantrybė nebuvo begalinė.
- Taip, pone. Kažkoks žmogus nukrito ar nušoko nuo varpinės ir tai pažadino visus lyg žadintuvo skambutis. – Kambaryje tapo nepakeliamai tylu ir nejauku. Visi padalinių vadai įbedė žvilgsnius į savo blonknotus. Admirolas atsisegė dvi viršutines munduro sagas.
- Sakai vienas žmogus žuvo?
- Taip, žuvo TIK vienas, pone.
- Ir to užteko, kad likę pabustų?
- Taip, pone.
- Kur Tas vienas buvo pirmą kartą... – Admirolas J.Gutersenas, draugų vadinamas tiesiog Gut, susmuko kėdėje akyse regėdamas pirmojo miesto griuvėsius, o ausyse skambėjo jo paties duotas įsakymas: - Sprogdinkite po galais tą, laimės irštvą, kad neišplistų po visą šalį!