Atomazga
Nuleido saulę vakarop dangus,
Ir langus liūdesiu nudažė.
Rubuilis mėnuo tarpe debesų
Žvaigždžių pulkely
Tingiai rąžos.
Pavargę žingsniai nušlepsi tolyn,
Ar mintys vysis juos, nežino,
Tik seka akys, vystančios viltim,
Už lango
Vakarinį kiną.
Prabėga senas valkata šuva,
Gręžiojas, uodegą pabrukęs.
Šešėliai medžių supas palengva,
Lyg trūkčiojami
Už virvukės.
Užtraukus žaliuzes, iškirpt bandau
Vaizdus, sušalusius už lango,
Ir židinio šviesoj sukuos, o tau
Tegu jausmai šliužais
Vėl rangos.
Nušvitęs rytas laisve man atbus,
Ištirpdęs vakarykštį sniegą, -
Ne vien tik meile gyvas yr žmogus,
Kai polaidžio
Upeliai
Bėga.