Rauda
Tau gyvenimas vartus
plačiai atvėrė,
o kelionėn kvietė
laimės žiburys,
ir paliestas mūzos
tu laisvai klajojai,
vedamas savų tiesų.
Tolimoj šaly,
tarp plačialapių palmių,
virš trapios jaunystės
sutemo dangus.
Juodas angelas
nužengė į žemę,
kad pasiimtų
su savim.
Sielvarto bedugnėn krito
paskutinis skausmo lašas.
Išsvajota laisvės paukštė
žuvo liepsnose.
Sauja pelenų
išbiro gimtoj žemėj –
pagaliau namo grįžai.
Gruodis surakino
žemės lopinėlį,
paženklintą kančia.
Mamos raudą
draskė vėjas
po baltais beržais.