Toks ilgas kelias
į namus,
toks laikas begaliniai
trumpas.

Šešėlių žingsniais
pasirėmusi diena
dar tėvo rankomis
galanda duonriekį
į sieną.

O užmirštais linais
uždengtas vakarienės
stalas
saldybę dangiškos spalvos
išlieja.

Laukinių mėtų vėju
tebekvepianti mama
ant priegalvio
kryželio ženklą
amžinumui piešia.

Kasmet ilgėja kelias į namus...
Ir laikas
begaliniai
bėga...