išeinant kaskart
kam ant kaklo
svaigulį
delnų palieki
ir lūpų žaizdas
negyjančias
suvilgytas
laukimo medumi
aš pavargau
ieškodamas tavo žingsnių
nes išeidama
kaskart palieki
glamonių šilką
kūno kvapnų aliejų
ir nerimą
bet ne save
kaskart išnykstanti
už slenksčio
kurio peržengt neįstengiu
nors tu kažką
visada man palieki
nelikdama