Nedainuoja širdis,
Bet ir kuždančią girdint ją miela —
Pasirėmęs į delną,
Palaikau sunkią galvą —
Laikas tįsta — nutįsta,
Ir žili horizontai
Jau neleidžia sugrįžti atgal.
Nesakau, kad man gera žiūrėti į savo jaunystę
Ar sustojus parimt pakelėj
Plevėsuojant savim, koks šiandieną esu.

Mano laikas ten grikiais dar žydi,
Pievos žolę sukloja aukštom pradalgėm.
Lūžta tvoros ir vaikšto lazdom
Per peštynę sukibusių sodžių.  
Tenemato manęs, kad va šitoks sugrįžčiau.
Pilnas kelnėse smėlio ir žvirgždo,
Pabarstytas pilkai pelenais.

Būk, jaunyste, toli,
Ten, kur laikas dar grikiais vis žydi.
Būk be mano paveikslo,
Be žinios būk: nors netikęs esu,
Tačiau gyvenu.