Beprotiška banga liūliuoja
jauną mėnesienos žolę,
o basos kojos
pasiklysta pusnyje.
Trumpėjančioj nakty
bemiegiai nenutyla žodžiai –
ryškėjančiose priešaušrio sūpuoklėse
ugnim kvatoja sausio pabaiga.

Taip skaudžiai gniaužia
atsisveikinimo pirštais,
ir ašara sustingsta speigo akyse
neišbaigta daina.
Vai lėktų, skristų po baltais,
po miegančių lelijų tiltais,
šilkiniuose plazdentų
debesų pataluose.

Rytėjančiuos tinkluos
bemiegiai tyla žodžiai –
sustingdė kraują kimstanti malda.
Aš mylėsiu tą paukštį,
svajonės pilnaty paklydusį,
speigo nudegintus
kraujuojančius sparnus
užgobstysiu širdim sava.

Liūliuoja netikėtas speigas
mėnesienos žolę...
Paklydusį mažutį paukštį
išsaugosiu likimo delnuose.