Gūdžiomis nemigo naktimis ji tūkstančius kartų prakeikė Dievą, atėmusį iš jos brangiausius žmones; Likimą, nežinia ką žadantį; Košmarus, laikas nuo laiko aplankančius visu aštrumu ir žiaurumu...Ir... šimtus tūkstančių kartų dėkojo tam pačiam Dievui bei Likimui, kad nepaliko jos vienos, kai siuntė tuos baisius išbandymus: motinos, vyro mirtis, vaikus... O dabar dėkoja už žmogų, kurį atsiuntė pačiu sunkiausiu momentu, kai atrodė, jog nieko neliko šiame pasaulyje, tik skausmas, skausmas, skausmas ir baisi neviltis...
Ji žino ir supranta, kad tas žmogus guodžia daugelį, kas tik kreipiasi į jį. Pergyvena ir dega su visomis jų neišsipildžiusiose svajonėse, skausme ir nerime, bet jai tai nesvarbu. Ji jau žino, kad tokia to žmogaus paskirtis šioje žemėje,-guosti kitus, kai paties širdis verkia iš nusivylimo, neišmylėtos meilės ir nevilties, kad galbūt viskas jau buvo... Žino, nes pati labai panaši į tą žmogų. Jaučia jį visa savo siela, stingstančiu kūnu... Kartais jai atrodo, kad tai ji pati...
Būna dienų, kai ji nekenčia to žmogaus už abejingumo kaukę prieš ją, kai jis stengiasi paslėpti savo jausmus, už besaikį gerumą toms, kurios naudojasi juo. Kaip vampyrės geria jo sielą ir laiką ir tada prisimena jo žodžius: „...aš užsimirštu čia...atsipalaiduoju, juokauju, pailsiu...“ Jai suspaudžia širdį, nes jis- tai ji....Tuos žodžius galėjo pasakyti ir ji, ir tai būtų buvusi tiesa.
Ji susigraudina iki ašarų, nes mato jį tokį vienišą, palinkusį prie kompiuterio, skaudama nugara ir siela, skaitantį laiškus tų, kurioms reikia jo paguodos ir iš kurių reta pasiliks su juo, kai suras kažką, jos manymu, geresnį, bet palikta, nusivylusi, nelaiminga būtinai grįš prie jo ieškodama paguodos ir tikindama, kad jis-pats geriausias... Jis supranta, kad tai netikra, bet sėdi, nes tik čia jaučiasi reikalingas, mylimas ir laukiamas...Tegu tai dar viena apgaulė, bet jam jos reikia...
Ir tada jai taip norisi prieiti prie jo, apkabinti, paglostyti pavargusius pečus, pakštelti į pakaušį, nusišypsoti....Gal kas pasikeistų, gal palengvėtų abiems, gal....
Nors ne. Ji puikiai žino, kad jie- du vieniši paukščiai ir kitaip jau gyventi negalės, nemokės, o, svarbiausia, nenorės... Žino, kad tyliais vakarais sėdės prie kompiuterių ausis pabalnoję ausinėmis ir klausysis vienas kito balso, aptarinės pragyventą dieną, niekuo neišsiskiriančią iš kitų dienų arba tiesiog tylės ir nuo tos tylos jausis pailsėję...
Retkarčiais tai vienam, tai kitam kas nors paskambins. Jie nepasivargins išjungti mikrofonų, nes žinos, kad skambinantysis nieko naujo ar svarbaus nepasakys, o jiedu jau seniai neturi vienas nuo kito paslapčių...
Po vidurnakčio atsisveikins, išjungs kompiuterius ir eis miegoti. Kiekvienas savame mieste ir savoje lovoje....Jei nepavyks iš karto užmigti, vartysis nuo šono ant šono galvodami apie viską ir apie nieką, bet dažniausiai vienas apie kitą, nors ryte nė vienas to nepripažins...
Kas tai? Meilė? Kažin...
Tačiau ji tikrai žino, kad ir koks vyras įsiverš į jos gyvenimą, kad ir ką jam jaus, anam žmogui jos širdyje visą jai likusį gyvenimą bus palikta pati gražiausia ir ypatingiausia jos sielos kertelė....

2011- lapkritis