Juk mums nereikia
Kryžių, nei paminklų,
Nereikia žeidžiančių,
Skaudžių minčių.

Per fėjų austą
Neregimą tinklą
Aš tavą savastį
Vidum jaučiu.

Tikrai nereikia
Grožiui pjedestalų
Ir postulatų
Perdėm įmantrių.

Tarytum krištolu
Suspindusį kristalą,
Tik vieną žodį
Tau kasryt tariu.

Ir sirpsta meilė viduje,
O ne ant slenksčio.
Ir bėga rytmečiais žaliais
Vaikai basi.

O aš galiu tau
Drąsiai nusilenkti.
Ir padėkoti,
Kad tiesiog esi.