Varnas Golius buvo įspūdingas. Nežinau nė vienos pasakos, kur jį mačiau su karūna, bet kuomet jis toks, tai – ar ji jam reikalinga? Buvo gera matyti jį šitokį, bet, regis, gražiausiai jį matė Šventoji. Sužiburiavusi viršelio ugnelėmis, tyliai atsiduso ir pašnibždėjo:
- Betgi, dzieduli, kai jaunas, jis tikriausiai buvo dar gražesnis.
- Tu apie Golių?
- Man patinka ir žaltys, bet jam reikalinga karūna. O Golius...  Jis ir toks, kaip su karūna.
Dabar varnas Golius jau kelintą ratą krypuodamas suko aplink krivūlę su apsivyniojusiu apie ją žalčiu ir buvo matyti, kad kaskart jam tokios apeigos darosi įdomesnėmis - prieina, bando pastumti žaltį aukščiau- žemiau, bandydamas geriau įžvelgti mums iš toliau nematomus jo kūno užgultus užrašus, hieroglifus, piešinius...
- Betgi čia visas dangus. Galbūt visas Šventasis raštas.
- Dangaus gal ne tiek daug, bet žemės... Jos čia užtektinai, kad norisi čiaudėti, išgirdus Balsio komandas numesti ją į ugnį.
- O tu gali nušliaužti nuo jos, - paprašė varnas Golius: - Aš palaikysiu.
- Ne, varnai. Jos laikyti nereikia, - pasakė Geltonžandis ir nusivijo nuo krivūlės, tačiau suvyniojo į apskritimą  uodegą ir dar  aukščiau pakėlė gražią galvą ir žvynuotą lyg šarvais apkaltą krūtinę. Krivūlė irgi išliko stovėti it būtų įbesta į žemę. Ir dabar labai atrodė, kad jiedu – krivūlė ir žaltys- kažkuo labai panašūs. Kuo?  
Tai jau buvo naujas reginys, nors iš tos pačios poemos, bet kitas. Visi buvome netoli vienas kito, bet taip įdėmiai apžiūrėti krivūlę, atrodė, tegalėjęs tik varnas. Įtariau, kad ne ką mažiau joje mato Balsas, bet Dangaus sūnus irgi buvo suklusęs, nekantrus išgirsti iš krivūlės Goliaus akim pasirodančias naujienas. Pajaučiau, kad galvoje atgijo ir papūgėlės.
- Kokie jie tingūs, a? Ir gobšūs - tik sau, tik sau, - pasakė viena.
- Kai nemokėjau skaityti ir aš buvau „tik sau, tik sau. “    
- Manai, kad nemoka? Varnas gi! Golius gi!
- Dzieduli, bet gi čia... - buvo bepradedąs kažką iš krivūlės perskaityti Golius, tačiau kitą valandėlę pakėlė į viršų sparnus, dar kartą apėjo aplinkui ją ratu ir sustojęs priešpriešiais Geltonžandį: - Kad ir kaip krankčiau, niekas manęs neišgirs. Aš ir pats matau, bet netikiu. - atvirai tarė juodasis ir jau visai publikai: - Ponai, aš lenkiuosi  Geltonžandžiui už jus visus. Ir už tave, Dangaus Sūnau, taip pat, - ir atatupsta atsitraukęs toliau ir nenuleisdamas sparnų, varnas Golius ir kartą, ir kitą, ir trečią  nusilenkė Geltonžandžiui: - Su dangumi, regis, visą  savo gyvenimą, ir vis dėlto priverstas pasakyti: gražus dangus, Martynai, bet ne tau. Tai, ką 2ia matau – ne man.
Viršum kieme išaugusių pušelių sušvito saulė. Ir iki šiol jos niekas netemdė, bet dabar ji buvo kaitresnė, atrodė it atėjusi iš pavasario.
- Mielas Varnai, pradėk nuo nedaug - nuo labai pažįstamų dalykų. Kad ir kiti galėtų liudyti būtus dalykus. Kad ir dziedulis...
- Mačiau išskobtą karietą.
- Manau, kad matėte ir Pivašiūnų Šv. Mariją – Nuliūdusiųjų Paguodą, bet tai globalūs dalykai. Į juos vienu mostu neįmanoma parodyti. Ne šiaip sau užsiminiau apie senovės prabos žynius, - kalbėjo Getonžandis: - Kur jie? Bet ar galime jiems priekaištauti, kai ir Perkūno šventyklos užstatytos Vilniaus arkikatedromis.
- Šiandien sausio 13-oji, kol kas ji paskutinė, kuria imame iš dievų rankų, - jau gan atsainiai pasakė varnas Golius ir sužiuręs Joto pusėn: - Bakstelėk Atei ar Bėtei. Kai nereikia, jų visur pilna, kai reikia- ir kvėpuojant nesigirdi. Ėgi, buskit iš miego, -  jau pats pašaukė raides varnas Golius, bet  vėluodamas, nes Atė su Bėte jau stumdėsi aplink krivūlę šalia jo. Tai buvo smagi joms akimirka, ir ypatingai  labiau išdykusiai Bėtei. Greitai aptikusi krivūlėje ją sudominusį įrašą, bandė pakelti kartu su krivūle, bet anoji - nė krust. Sustojo atkakliai įsikibusi į žemę. Atėjęs padėti Bėtei varnas Golius irgi – nė krust, krivūlė stovėjo nepajudinama kaip bažnyčia. Bet tuokart niekam nė į galvą, kad krivūlė įžėlė savo atmintimi, išleisdama gilai šaknis po vienkiemį, kad ji atėjo į sunkų darbą. Niekam nė į galva, kad šitaip „įželia“ buvusio perkūnsargio vietoje. Niekam nė į galvą, kad  čia atgauna dievybės gyvastį, kuomet ir  giedroje dienoje  gali driokstelėti  perkūnas. Bet vietoje  perkūno per visą mišką pašaukė Bėtė:
- Čia gi tavo eilėraštis, dzieduli. Atsimeni? Tas, kuris namų arešto priežiūroje.
Ir dabar sujudo krivūlė. Pirmą kartą. Tiesiog krustelėjo ir tik.
- Hooo!, -  aiktelėjo Šventoji, -išgirdusi jos gyvastį.
- Geltonžandi, baik lazdos cirkus, - sudraudė Balsas.
- Taip, taip, Dangaus sūnau, savo jau padariau. Bent kol kas čia nereikalingas. Na, o krivūlės bažnyčioje pabūti, manau,  nebus prasčiau, negu po Šventosios atdaru.
Ir tuomet prabilo Krivūlė, pasak Balso, lazda. Bet tai nebuvo jos balsas. Kas pažino - nepažino, bet Krivūlė prakalbo mano balsu, o nuščiuvusioje Grigų sodyboje, jos „pirmasis žodis“,  šaltu vandeniu perliejo nuo viršugalvio iki kulnų.

Nesigink, gražuole!
Vėl bučiuosiu,
Bet ne taip, kaip Tadas Ivanauskas,
Pasidairęs, ar nemato kas.              
Augome užaugome kartu –
Net jau neskaičiuojam metų,
Nes ir augt pavargome abu  -
Na ir šit su gimine plačiausia
Ošiame mišku.
O kai reikia pasakyti vardą,
Nesakau, kad tu – Pušis...
Tartum aukuras įsikuria ir dega
Vis dar neišblėstanti viltis -
Iš mirties išnirs nelyg siela iš odos
Prie  Grūdos – Ūlos prigludęs miško kopų kraštas,
Atsigers šaltiniuose  ir plauks gražuolis Skroblus -
Kur miškų viršūnėje aukštai
Kaip kad Olimpe kadaise
Dzūkijos Dievas žalias –
Nuostabus žaltys
Su viso krašto likimu
Gyventi įsitaisęs.

Tikėkime, jog medkirtys
Negreitai čia ateisiąs...

- Čia tai bent! Čia tai bent! Dzieduli, betgi ir lazda tave neblogiau kartoja, kaip aš. O! Kaip šaunu! Aš labai džiaugiuosi ir norėčiau  arčiau pabūti prie  lazdos.
- Prie krivūlės.
- Žinau, bet mano dalioje daugiau Dangaus negu žemės. Ten ir  Balsas, - beveik kuždėsiu pasakė Šventoji ir visu balsu, bet irgi mano:

Tikėkime, jog medkirtys
Negreitai čia ateisiąs.

- Valio! - suspigo raidės Atė ir Bėtė, bet aš žinojau, jaučiau, kad  jos džiaugėsi dėl kitko, būtent, jog kažkokiu būdu mano  eilėraštis „Dzūkijos žaltys“ pravėrė „namų areštinės“ duris ir štai išgirstas neįtikėtinu būdu. Savijauta tokia, kad pats  savimi uždengiau viską, kas aplinkui, o Krivūlės  sukurtos  erdvės pojūtis pradėjo srūti į dvasią.