Viešpatie vienas, kaip velia šį vakarą vėjas –
Šitoks ūžimas, kad moterų liemenys linksta.
Šakos pagauna šakas ir kažkaip negrabiai glamonėjas,
Šviesos prigęsta, kol visgi pradingsta.

Lieka lietaus trupiniai, grubiai čaižantys odą,
Nebylės lūpos, nemokančios bučinio tarti,
Akys aptrauktos, kurioms jau daugiau neatrodo,
Pirštai, kurie be lietimo apkarto.

Patalas, kvapą praradęs, ir mintis sumišę,
Žodis, išplautas audros iš tikėjimo knygos,
Siunta pavasaris, vėl man jų atvaizdus kiša.
Iškeliu vėtroje delną ir susuku špygą.