Padalintas stiklo kalnas. Užgesintas žiburys...
Susirasiu naują balną, tiek mane ir tematys.
Kekes skinsiu vėl alyvų, bursiu laimę nuo delnų,
O sutikęs gražią, jauną, jai ištarsiu vėl – „Myliu“.

Taip keliausiu po pasaulį. Nekankinsiu aš savęs.
Daug yr vienišų mergelių. Ir mylės, ir neapkęs...
Tik paskui, pražilus galvai, surimtėsiu. Net baugu!
Vesiu jauną raudongalvę...Svarbu – būtų pinigų...

Užrėkė pabudus senė: „ Kelkis, seni! Tinginy!“
Ir vėl priekaištai, dejonės...“ O Dievuli, ar turi
Man užuojautos truputį? Sapnuos laimę tik randu.
Ten galiu laimingas būti ir galingas, toks kaip ir tu.“