Gerai žinai, ko vertas liūdesys,
Kai širdį drasko netekties skausmai,
Tikrasis draugas – juodas ilgesys
Šiandieną ištikimas tau tiktai.

Į langą beldžia rudenio lašai,
Neliko nieko, kas brangiausia buvo.
Jau nieko tu likimo neprašai,
Nes skausmo lavina skaudi užgriuvo.

Po ja – jau net kvėpuoti negali.
Jau  nebėra visai jokios vilties,
Tik ateitis – miglota, iš toli,
Beformę ranką link tavęs išties.

Gerai žinai, ko vertas liūdesys,
Tik jį pažinęs – džiaugsmą brangini,
Džiovina saulė užverktas akis,
Širdy - iš daigo viltį augini.