viksvų pavėsy
žiogai nustojo svirpti

ar girdi kaip šlama
žingsniai į tave

vasario pievose
barzda pražilo

slenku kaip sraigė
per tvoras

iš užančio nė žodžio
neištraukęs

juodi kovai
plasnoja

balandis šventas
aš