2
Tuo ir viliojanti yra pradžia, jog nežinai, nors esi patyręs, išlikusi pažado nuojauta, kuris taip ir paliks vien pažadu, niekaip neįvardinamas ilgesys tos nežinios, kuri uždengta kalba ir žiniomis: pirmasis žemės oro gurkšnis, pirmasis šviesos spindulys,  nekalbinės patirtys, pirmieji sielos rašmenys, pirmavaizdžiai, įrąžos, iki kalbinės pradžios liepsnovaizdžiai, kurių neištrynė suteiktos galimybės sklaida, kas nebuvo užmiršta, bet kas niekada nebus prisiminta, įkalbinta, perkelta į sisteminę kalbą, nors jie dalyvauja slaptame kalbos gyvenime, teikdami intensyvumą, prokalbės galias, teikdami individo – žmogaus pradžią, kas nėra įgimta, galbūt tik pati geisminga ir stokojanti tuštuma, viskas yra įgyta, viskas yra tų liepsnovaizdžių įražos tuštumoje, lemtingiausi rašmenys įgyti dar iki kalbos, kurių aš nežinau kalbinėje ženklų sistemoje, bet jų visuma glūdi mano pradžioje, kuriuos gali atgaivinti naujas liepsnovaizdis, nušvitimas, kuris nubloškia individą betarpiškai prie pirmavaizdžių, vadinasi, be įgytų kultūros, tradicijos, civilizacijos ženklų. Šioje pradžios betarpiškoje akistatoje atgyja pirmieji ir vieninteliai liepsnovaizdžiai. Užgimęs kūdikis tampa vienišiumi, nes iki gimimo jis buvo betarpiškoje (bekalbėje) artumoje su mama, gimęs praranda, nukirpus bambagyslę, šį betarpiškumą, į jį veržiasi bekalbis Esmas, jis ir įrašo pradžios liepsnovaizdžius, jis vienišas, trokštantis praradusio kūniško betarpiškumo, jis mokosi, jis įgyja bendravimo ženklus, bet šių įgytų ženklų kokybę nulemia pirmųjų liepsnovaizdžių visuma. Tu paklausi: kodėl liepsnovaizdžiai? Aš atsakysiu: juos išvydau savo pradžioje, savo pradžios akimirkoje, kitaip į kalbinę ženklų sistemą aš to betarpiško potyrio negaliu įrašyti kaip tik liepsnos įvaizdžiu. Štai iš kur mano vienišiaus pasija, bedievystės kentėjimas, pavirtęs į bedievio maldas. Tarsiu paprasčiau: mano vienišumas neturi jokios sąsajos su kultūriniu, sisteminiu kalbiniu vienišumu. Mano vienišumas yra individualus, su jokiu Kito vienišumu teturintis sąsają, kad jis patirtas bekalbiame betarpiškume.

3
Ilgokai mąsčiau, vadinasi protavau, buvau įjungęs visus sąmonės registrus. Bet vis dar atsakymo į Tavo paskutinį laiškelį nesuderinau. Galbūt perdaug nesuvokiamai kalbėjau. Mūsų kalbėjimas šia tema iš įvairių lygių, jei taip įmanoma apibudinti, manasis - jusliniame lygyje, nežodinėje patirtyje, dažnai sakome, jog širdis negali meluoti, ką jaučiame yra tikra, bet ką jaučiame išsakyti negalime, paprasčiausiai nerandame tinkamų ženklų, kurie atitiktų betarpišką juslinį pojūtį, tarsi būtų \"išjungtas \" protinis lygis, toji lentyna, kurioje sudėtos žinios, kas įgyta, vadinasi, kas perkeičia betarpišką  juslinę patirtį, kai dar \"nėra\" meditacijos, dvasios, proto, Nirvanos, Dievo, išrinktųjų, privilegijų, Dieviškosios Šviesos, kaip tik štai šie proto, sąmonės kalbinės abstrakcijos ir yra  uždangalas, kuris ir atsiranda tarp manęs ir regimo po saule esančio bekalbio daikto. Štai tokią patirtį nagrinėja A. Greimo semiotika, šią patirtį įvardinęs ženklu \"estezė\", kai subjektas praranda savo subjektyvumą, akimirkai tampa lygiu objektui, betarpiška akistata, kurioje vyrauja vien juslės, štai šitoje liepsnojančioje patirtyje ir užgimsta ženklas. Savo patirties niekam neperšu, nekviečiu , nenoriu įtikinti. Tu rašai, jog aš labiau tikintis, nei kiti prisiekę tikintys, tai ne visai atitinka, apie ką aš kalbu, nes šioje mano patirtyje dar nėra \"tikėjimo\", paprasčiausiai šioje patirtyje \"buvo\" vien juslės, šie penki angelai: rega, lytėjimas, kvapas, skonis, klausa ir nieko daugiau, jokių išankstinių nuostatų, jokios kitos (sąmonės, proto, intelekto) patirties, šie penki angelai ir pagimdė ženklą - Žodį, tikėjimą, religiją, meną, mokslą, štai kodėl aš šią patirtį vadinu \"vienišiaus pasija\", bedievyste, paprasčiausiai, šių didingų žmogiškųjų patirčių dar nebuvo, buvo vien juslėmis suvokiamas liepsnojantis po saule \"objektas\", kuriam dar nebuvo  \"išrastas\" ženklas. \"Communio\" – lot. - . bendrumas, štai kodėl \"Pradžioje buvo Žodis\", Ženklas, kuris tapo komunikacija, bendravimo pagrindu, tikėjimo esme, štai kodėl aš kalbu apie vienišiaus kentėjimą (pasiją, aistrą), bedievystės maldas, kuriuose \"sugriūna“ visa ženklinė komunikacija, palieka vien juslinė (širdies komunija, liepsnojančios širdies komunija (bendrumas).
     Vakar išskaičiau, jog įsimylima per kelias šimtąsias sekundės dalis (tai nustatė mokslas), bet širdžiai (juslėms) ir be mokslo buvo aišku: pakanka bežodės ir betarpiškos akimirkos, kai ši komunija tampa (kartais) viso gyvenimo patirtimi, pagrindu, ši liepsnojanti akimirka \"įrašo\", \"įrėžia\" \"pagimdo\" myliu - ženklą, \"kuris nieko nemyli, tik sunaikina patį jausmą\" (A. Šliogeris). Be išlygų su šiuo teiginiu sutinku. Tampame skurdžiais, maldaudami meilės, bet nemylėdami, tuo dievišku liepsnojančiu jausmu, kuriam pakanka nors vienu angelu - jusle pajusti artimiausio žmogaus betarpišką buvimą, nes jis manyje liepsnoja.