Taip švelniai, švelniai priglaudei mane.
Jaučiu – įsupo į rūkų paklotą...
Dangus tamsėja. Sutemų delne
Godojam tai, kas dar neišgodota.

Kas laukta, nesulaukta...Lyg daina...
Man tyliai ošia... Šaukia tavo balsas
Būti kartu – kas kartą, visada
Ir nesvarstyti – kaltas ar nekaltas...

Kada aistra pripildyta taurė,
Viską nubraukę, keliam mūsų tostą.
Kaip noris visąlaik tave regėt
Ir jaust aksomą švelnų, kuris glosto.

Pražydus ryškiu pumpuru dvasia
Vėl šviečia sutemoj tarsi žibintas.
Praeina viskas. Užmarštis šventa
Dalinti siekia tai, kas padalinta.