Būtų gera išties, jei žinotum, ko reikia.
O dabar kambariuos išnaktėjus tyčia
Krebždas didelės klaidos ir mažosios klaidos.
Rytą nuovargis tūno — be jų ir su jom.
Prašalaitis prie lango nakvynę suruošęs
Be namų iš namų, iš vaikų pas vaikus, —
Pasimels už fatališką buitį nesočią,
Sutrikdęs kruopščiausiai dejuojančius mus.
Nukryžiavo. Ištirpdė. Sutvarstė. Apklostė.
Susirinko į saują akių kriaukleles.
Liksim mes ir tik miegą šiugždenančios klostės,
Bet rytoj jos istorijas magiškai tęs.