Kai niekieno saulė virš niekieno žemės,
O virpantys lietūs dalinti po lašą,
Apakusios naktys ir dienos aptemę
Pavargusią svają į nežinią neša –
Ieškoti širdies, prie kurios prisiglausti
Vienatvės žiaurios iškankintai esybei,
Užuojautą ir supratimą pajausti,
Kad vėl susikaupti naujai beprasmybei...