Prarastąja karta pažymėjot,
Mano būtį tamsoj užrakinot.
Metų rieves akėjau su vėjais
Lyg neartus dirvonus likimo.

O dabar lyg bežadėmis dykrom
Žydi kelias, kur pėdos paliko,
Blyškiaveidei paskelbus verdiktą,
Tik mėnulis pražiodys skaliką.

Tik sustojau, pastojau, atstojau
Nuo pavasario šelmio laidoko,
O galėjau būt duona artojui,
Rugio varpa per vasarą šokus.

Juk galėjau užgimti bent raidėj
Siaust lape, dainomis išrašytam,
Skardžiabalsės lakštingalos aidu
Vis pasveikinti bundantį rytą.

Nors galėjau, bet laiko nebuvo
Rimtesniam nei gyvenimas skrydžiui.
Gyvenu tartum sviestas keptuvėj,
Kur pati aš save išsilydžiau.