Pasakoje (ne)gyvenau
Tokia tamsi, tokia šalta naktis,
Ir tu joje viena po lietumi, nesislepi nuo vėjo,
Tik šiandien supratai, kad meilė – paslaptis,
Likai viena, įskaudinta mažutė Fėja –
Besparnė pasakų veikėja.
Tau prieš akis šalnos ornamentais puošti langai,
Už jų gyvenimas kitoks, bet tu manei, kad tapo tavo,
Taip neseniai savu pavadinai ir pamilai
Šviestuvą, židinį, dulkėtus varpelius virš stalo,
Į tuos namus įžengus jau pirmąkart širdis apsalo.
Nebuvai nei šventa, nei tyli, nei gera,
Tokią tave tik sapnavo.
Kava be pieno, be cukraus, tik su citrina
Atspindėjo kažkam nesuprantamą gyvenimą tavo.
Ak, Fėja, žinau, kad dabar tau sunku,
Netekus mažyčio gyvybės kristalo,
Bet dar, kol tamsu, drąsiai briski sniegu,
Nepamiršk – kas negyvena, klaidų nepridaro.