4

Mergina nusišypsojo, jos balsas įgavo piktas gaideles:
- Na, tai kur mano alus. Pralaimėjęs stato dėžę alaus, jei gerai pamenu tavo iškeltas sąlygas.
Aš tikrai norėjau praleisti šį vakarą kitaip, bet kažkas manyje nutrūko. Ji sukčiavo taip klastingai ir grubiai ir, dar turėjo akiplėšiškumo reikalauti prizo. Išsišiepiau savo vilko šypsena:
- Pasivertimas zombiu pripažintas negarbingu kovos būdu dvikovose. Mano nuomone lažybos anuliuojamos.
- Tu pirmas panaudojai kodą. Aš, tik sureagavau į tavo sukčiavimą.
- Mano kodas pripažintas 25 žaidimo administratorių komisijos. Jis nepažeidžia jokių taisyklių.
- Mano pasivertimas zombiu irgi nepažeidžia jokių taisyklių. Jis tiesiog laikomas negarbingu. Garbė nėra apibrėžta taisyklė „Žaidėjo kodekse“.
Prieš akis vis tvyksteldavo neoninis užrašas: „ reikia ieškoti kompromiso. “ SR turbūt išmatavo adrenalino kiekį mano kraujyje, ir nusprendė mane nuraminti kol neprkrėčiau kvailysčių.  Gurkštelėjau alaus ir toliau variau savo:
- Aštuntame kodekso leidime visiems žaidėjams patariama žaisti garbingai. Man užteks šitų eilučių paduoti į „Žaidėjų Asociacijos aukščiausiąjį teismą. Nejaugi mokėsi teismo išlaidas, jeigu turi galimybę anuliuoti šitas lažybas.
Jau švenčiau pergalę šitas grąsinimas išgelbėjo mane nuo daugelio lažybų padarinių. Julija-13, net nesumirksėjo:
- Turbūt laikai mane visiška kvaiša. Tavo minėtas teismas nagrinėja apie penkis tūkstančius bylų per metus. Taviškė byla gali gulėti kokio teisėjo pašte pora metų.  Užtenkamai laiko, kad pakeisčiau visus IP adresus ir ištrinčiau Juliją-13 iš žiauraus dvikovų pasaulio.
Ką gi laikas ieškoti kompromiso.
- Siūlau kompromisą, nes reikia pripažinti ne vienas iš mūsų nežaidė garbingai. Aš nupirksiu pusę dežės, o tu kitą pusę.
Julija-13 atsiduso:
- Žinai aš nemėgstu alaus. Tiesiog nenorėjau būti apklaltinta sukčiavimu. Nupirk man gabalą šokoladinio pyrago ir mes atsiskaitę.
Dar norėjau siūlyti jai nupirkti man gabalą obuolių pyrago, bet susivaldžiau tie pyragai man grynas nuodas, ir taip turėčiau kažkaip numesti 5 kilogramus. Riktelėjau padavėjai atnešti gabalą geriausio šokoladinio pyrago. Ji įvykdė mano prašymą su malonumu, tik kaina atrodė visai nemaloni. Vėl pyktelėjęs prisidegiau cigaretę, tegu prakeiktas nikotinas nusėda ant jos pyrago. Julija-13 nekreipė jokio dėmėsio ir šlamštė savo gardumyną. Prieš akis neonu suspindo SR žinutė „ Ši mergina jums kelia labai prieštaringas emocijas. Turėtume jos saugotis, ji įvertinta viena juodaja žvaigždute. “ BIC buvo įvertinta dvejomis žvaigždutėmis. Niūriai atsiminiau savo karjeros pradžioje gydytą sadistą. Jis buvo įvertintas trejomis žvaigždutėmis. Per du gydymo seansus nusprendžiau, kad SR turi atlikti smegenų modifikaciją. Mano sprendimą rimtai įtakojo faktas, kad per antrą seansą jis man sulaužė nosį ir ranką. Deja niekada negydžiau asmens įvertinto viena žvaigždute. Užgesinau cigaretę ir bandžiau skambėt linksmai:
- Julija kuo gi užsiimi? Koks tavo talentas?
Prašau nesakyk: „apiplėšinėti žmones SR kavinėse. „Julija nusivalė lūpas servetėle ir atsakė.
- Mano talentas yra ypatingas sugebėjimas išgyventi dirbant istorijos mokytoja. Mano mokykla gyvuoja nuostabiame „ Naujųjų Žermuonėlių“ rajone. Jeigu manei, kad „Žermuonėlių“ rajone vieni bepročiai, tai geriau nekelk kojos į naują rajoną ar gink Dieve į jo mokyklą. O kuo tu užsiimi?
- Aš empatas gydau tokių rajonų gyventojus.

Julija-13 kažko nutilo, o aš susidomėjau nauju rajonu. Prieš akis sušvito žemėlapis. Dalis senųjų „Žermuonėlių“  tapo naujaisias ir dalis „ Baltojo Alksnio“ tapo naujo megapolio planavimo auka. Turbūt niekada nepamiršiu koncerto su savo grupe „BLAST“ senajame rajone. Žermuonėlių publika norėjo sudrąskyti mus į gabalus. Policija, riaumojanti minia, ašarinės dujos, turbūt ne vienas tą vakarą gavo papildomą žvaigždutę.  Papurčiau galvą tokių dalykų geriau neatsiminti.  Pagaliau susigaudžiau, kad tyla užsitesė per ilgai.
- Nemėgsti empatų tavo reikalas. Jeigu tau trukdo mano talentas galime skirstytis į visas keturias puses.
- Ne,  empatas man labai praverstų. Matai aš įvertinta viena žvaigždute. Kitaip tariant negaliu gauti rimtos istorinės medžiagos, jeigu empatas neduos man leidimo, nevaidins mano auklės.
Na ir pasitaikyk tu man taip...
- Kas per istorinė medžiaga – Aišku kaip dieną slapta medžiaga.
- Visa surinkta įslaptinta medžiaga apie O\'Sullivaną. Aš noriu parašyti tikrąją SR išradėjo biografiją. Tai mano vienintelis šansas praturtėti. Kitaip galėsiu iki pensijos kankintis mokyklose, o jos vieną už kitą baisesnės.
Daviau užklausimą SR šiek tiek nustebintas. Negi niekam prieš suktąją istorijos mokytoją Juliją-13 nekilo tokia paprastai geniali įdėja.  SR sudarė sąrašą kurį sudarė apie du tūkstančiai istorikų, kurie norėjo parašyti SR tėvo biografiją. Visi pripažinti netinkami tokios biografijos rašymui. Vargšė Julija mano, kad SR padarys išimtį, kai tūkstančiai istorikų  po šiai dieno rašo skundus šia tema. Nutaisiau raminantį balso toną:
- Julija visi istorikai norintys rašyti šia tema pripažinti netinkamais. Nemanau, kad mergina pažymėta juodaja žvaigždute ir dirbanti mokytoja yra ta ekstaordinari išimtis.
Julija vyptelėjo ir sužaibavo akimis:
- Mano SR nusprendė kitaip. Trumpai tariant aiškinkis su juo.
Murmėdamas keiksmus padėjau savo SR ant stalo. Julija pašaipiai mane nužvelgė ir padarė tą patį. Iš pirmo žvilgsnio šie nano technologijos stebuklai priminė du išmaniuosius telefonus. Tik SR neturėjo ekrano ar klaviatūros. Lygi keturkampė forma ir universalioji O\\\\\\\'Sullivano jungtis, viskam nuo ausinių iki žmogaus smegenų. Sujungimą reikdavo atlikti gavus SR, po to nanarobotai pasklisdavo po smegenis ir pasilikdavo gyvuoti ten iki šeimininko mirties. Julija, dar piktai paspoksojo ir sušnibždėjo kodą. Niekada nepriprasiu prie jausmo, kai per minutę tau į smegenis įkeliama tavo būsimo paciento informacija. Keikdamasis susigriebiau už galvos ir patikrinau Julijos minėtą leidimą. Jis tikrai egzistavo. Mano SR įjungė ausinių ženklą. Prie galvos skausmų puikiai tinka raudonas ausinių paveiksliukas. Raukydamasis užsidėjau ausines. SR atsižvelgė į mano būseną ir sušnibždėjo:
- Ji tikrai gavo leidimą. Taip nusprendė jos SR ir „Senųjų SR kolektyvas“. Tai visi SR nebeturintys šeimininko. OSullivanas nusprendė, kad būtų gaila sunaikinti mirusių žmonių SR. Palikti juos be darbo tyrinėti velionius taip pat kvaila. O\'Sullivanas sukūrė specialų tinklą, jis jį pavadino benamių SR tinklu. Mes pakeitėme pavadinimą... Trumpai tariant jos leidimas tikras. Ji turi teisę rašyti mūsų tėvo biografiją.
Kodėl Julija yra ta vienintelė istorikė klausti kvaila. SR vertina kitaip nei žmonės ir jie neklysta. Aš bent jau noriu tuo tikėti. Atsidusau ir linktelėjau.
- Sveikinu esi pirma istorikė rašysianti tikrąją O\'Sullivano istoriją. Aš tau padėsiu gauti medžiagą. Be to stebėsiu ir vertinsiu tavo darbą.
- Na ir pasisekė tave čia sutikti -  jos akyse švietė man nieko gero nežadančios ugnelės.
- Pasisekė ar ne, bet dabar esame surišti viena virve. Gal ta proga šampano? Kažkaip pažymėti tokį įvykį reikėtų.
Julija nejaukiai pasimuistė ir nuleido akis.
- Gal nereikia, man nuo šampano visada klaikiai bloga. Neturim laiko čia kirmyti.  Kitas traukinys atvažiuos už dešimties minučių.

Aš linktelėjau ir skubiai apmokėjau sąskaitą. Šita mergina vengė alkoholio ir už šito slypėjo įdomi istorija. Skubiai peržvelgiau SR man duotus failus, kad mane kur velniai, tik sausi faktai apie talentą istorijai. Jokių kraupių istorijų apie žvaigždutės gavimą. Julijos SR, bent jau dalinai saugojo jos privatumą gavau jos tikrąjį vardą ir adresą. Na, bet jeigu ji nori vadintis Julija tai jos reikalas ne mano...

Nors ji avėjo aukštakulnius kurie rėkė apie pavojų nusisukti sprandą, bet bėgo tiesiog šauniai.  Mane bėgant iki stotelės pylė šaltas ir karštas prakaitas. Stotelėje teko prisėsti ant suoliuko vos gaudžiau kvapą, rankos šlykščiai drebėjo. Tokios tokelės viskas turi savo kainą. Julija nudelbė mane paniekinančiu žvilgsniu. Taip nudelbti moka, tik morkas graužiantys, kiekvieną rytą bėgiojantys sveikuoliai. Tas žvilgsnis tau liepia atgailauti už kiekvieną cigaretę, taurelę ir kaljano galvutę. Vienintelė paguodžianti mintis- tie prakeikti sveikuoliai irgi mirs.  Traukinys atvažiavo pačiu laiku nuo kieto suoliuko ant minkštų sėdynių... Už penkiolikos minučių jau žygiavome link Julijos šimtaaukščio.  Čia pats „ Baltojo Alksnyno“ pakraštys toliau, tik „Naujieji Žermuonėliai“ ir pragaras. Tas aiškiai matoma laiptinėje sienos nėra tiesiog aprašinėtos. Jas dengia vandalų kartų gaminta keiksmažodžių freska. Liftte smirdi taip lyg kas būtų pasamdęs žmogų, kuris kiekvieną rytą iš naujo ten primyžtų. Sunku pasakyti ar situacija devintame aukšte blogesnė. Lėtai judame tamsoje pagal SR nurodymus, nes kažkas sugadino apšvietimą visame aukšte tamsu. Sunku įsivaizduoti kažką blogesnio, bet pagal legendas to blogio teritorija prasideda „Liepų gatvėje“.

Julijos butas atrodo nuostabiai. Viskas paprasta, kuklu, švaru, tvarkinga. Visas sienas remia knygų lentynos. Įdomu kiek algų ji išleido šiai kolekcijai? Kampe burzgia turbūt už mane vyresnis šaldytuvas. Kitame kampe galingas stiprintuvas ir elektrinė bosinė gitara. Paglostau gitarą, lyg seną mylimą šunį. Dar viena pamesta svajonė...  Julija spėjo išvirti arbatos ir ragina gerti ir pulti į darbus. Bet visos mano mintys sukasi apie nemokšišką manosios gitaros skambesį. Jeigu neturi Dievo duoto ir SR nustatomo talento niekada nebūsi garsus gitaristas.... Julija spragtėli man pirštais prieš nosį:
- Ei sena šlepete! Laikas darbus dirbti. Noriu pamatyti tą prisiminimą su Mačiūnu. Tavo SR bendrauja su manimi daugiau negu tu.
- Varyk niekas tavęs nelaiko.
Julija iškart atsijungė ir susmuko ant grindų, nors kokių pagalvių galėjo pasitiesti istorikė didžioji. Mano telefonas pypsi SOS signalu. Nekenčiu šito garso. Vienas iš mano pacientų rimtame pavojuje. Purtydamas galvą perskaitau pranešimą „S-22 BIC“. BIC nusprendė nusižudyti. Nuo čia iki jos namų trys kilometrai.  Paskutinė stotelė „Naujieji Žermuonėliai“, o BIC laukia ir pilnas liepsnų pragaras. Išeidamas uždariau duris.