Nuovargis
Aš pavargstu ieškoti žmonėse drąsos,
Nes juos kaip žvėris tamsumos baugina.
Tuomet į kiaurus delnus prirenku šviesos
ir atiduodu ją, kai niekas kitas nedalina.
Aš pavargstu ieškoti žmonėse gerumo,
nes jį savanaudiškumo sausros numarino.
Tada rieškutėmis semiu dievų taurumą
ir mokau gėrį laistyt, kai niekas kitas nemokina.
Dar pavargstu ieškoti meilės žmonėse,
Nesuprantu, kaip jie tą jausmą pradangina?
Aš pavargstu, bet ieškau bent jau mintyse,
tik, gaila, niekas to, ką gauna, negrąžina.