Stebuklų nėra? Štai dvi išnaros dega,
Ir plakamas naujas gyvybės kokteilis.
Aptraukė migla žvitrią raganos regą,
Pauostyt panorusios žydinčių gailių.
Pakirdom abudu po dvylikto dūžio,
Kiek žvilgsnis aprėpia – tik liulantis raistas.
Prie gailių vainiko, kur aš be drabužių
Ant patalo samanų raustanti skaisčiai.
Ir tu prie manęs atgailauti suklupęs
(o gal saldžią nuodėmę dar pakartosi?).
Prie lūpų prinokusių priglaudi lūpas.
Boluojam raiste tartum numestos tošys.
Daugiau nebegrįšiu į tviskančius rūmus,
Bloškiu į akivarą aukso karūną.
Kartu su tavim raistą perbristi trokštu.
Tiktai nesakyk, kad stebuklų nebūna.