Jau Ten buvau,
Kur šiandien esat –  
Toks drūtas, jaunas, paprastai smagus.
Ne paukštis, bet sparnų net nereikėjo,
Kad palakiočiau vėjyje, svajonėje ar mintyje.
O su Šekspyru, kai drauge,
Prie taurės tingūs niekuomet nebuvom –
Skambėdavom per puotas,
Muzikos pilni ir laisvės,
O Dievo šypsenoj paklydę, sakydavom – pardon!
Kas pakalbėti norit – prašom!

Ir išgirdau Šekspyrą aiškų,
Kaip dabar nuo knygos nurašytą.
Ne,  nieko neatskleis padangių toliai...
Pamąstė, pakilnojo taurę
Gerokai jau įgudusia ranka,
Vėl tarė:
Bet tavo akys tyliai sako man,
Kad gėris ir tiesa gyvens kaip broliai,
Jei tu nenusineši jų kapan.

Ar girdite?
Lig prieigų dar jo net nebuvau priėjęs,
O priekaištai dėl gėrio ir tiesos
Jau sužerti tiesiog į gelmę sielos.

Aš nedingau, o Viljamai.
Dar nedingau.
Praėjo jau laikai,
Kai žodį tardamas tau meilų,
Suklusdavau – ar neužgaus?
Ar neatrodys kaip vaidyba?
Ir netikėtai pirmą kartą suradau tave taip girtą,
Kad ligi šiol ir pats kaip girtas
Tavimi kalbu:

Bet tavo akys tyliai sako man,
Kad gėris ir tiesa gyvens kaip broliai,
Jei tu nenusineši jų kapan.

Sonetą užverčiu,
Suspausdamas tarp knygos lapų,
Bet jis, bjaurybė, ir be knygos šneka:
Lai jie nedingsta su tavim kartu.
Lai aš nebūsiu pranašu piktu.

Tiesa ir gėris...
Iš kur ir kaip melagių žemėje
Jiems broliais būti?
Rupūže, pasakyk...