Žemai, prie Žemoperšos,
to mažo upelio,
stovėjo manasis
gimtasis namelis...
Ten nieko neliko,
viską sugriovė,
bet beržo galiūno
jie neišrovė...

Kada bevažiuotum
pro šalį žmogus –
tas vienišas beržas
vis žvelgė į mus...
Pavasariais puldavo
beržą gręžėjai,
apsiginklavę,
kas ką turėję...

Dabar to galiūno
jau nebėra –
visiems gi rūpėjo
kokia jo sula...