Ne laiką išardom, tik bandom nebūti,
Į pravirus langus sušvirkščiame sniego,
Nusivejam gyslas iš drugio, užsirišam kliūtis,
Kol ašarų vandenys kiemo upeliuose miega.

Užadom buveinę, kai šilkverpiai prausiasi
Pakalnučių lede, kol neišmirė pasakos,
Delno gurkšnis pakimba ir užpila ausį
Mažo paukščio šnarėjime, grįžtant suprasi

Gatvių kalbą ir posūkius, langą į vakarus,
Kur tušti lagaminai voratinkliais serga,
Sniego adata duria į trečiąją akį,
Reikia perkirsti mazgą, dabar užsimerkim,

Kol dar sniegenos dygsta kiemų vienuolynuos,
Susipynusiom lūpom ragaudamos vėją,
Kol dar tylios pašvaistės, kol sniegas nežino,
Kaip ateina lietus ir į dangų šviesėja.