Pabėgi iš vaikystės – saldaus miego,
Lyg Barbė su geltona suknele.
Nes dienos – ach, tos dienos – bėga, bėga...
Bet pasilieka tie, kurie šalia.

Vis keičias vasaros. Ir rudenys suklupę
Lapus (ar veidus?) barsto pagiriais.
O mamos rankos – smėlis rankoj trupa
Tik tau – vaikystę laiko – nepaleis...

Ir liks kažkur sulaužyti žaisliukai,
Knygutė įplėšta – per daug raidžių.
Tačiau mama supras, jog tu netrukus
Ištarsi – kitą puslapį verčiu.

Juk visada, kai bėga dienos, bėga –
Išaugame geltonas sukneles.
Ir visada, kai pūgos siaučia, sniegas –
Sugrįžtame pas tuos, kurie šalia.