3

Gerbėjai užtenkamai prisirėkavo ir nutilo. Bare tvyrojo beveik apčiuopiama įtampa. Laikrodis suskaičiavo paskutines sekundes iki dvikovos pradžios. Visą lygį sudrebino gongo skambesys. Ji puolė, be jokių įmantrybių man teko blokuoti jos dalgio kirčius skydu. Sunkiai blokavau kardu, bet negalėjo pradėti savo atakos. Ji judėjo greitai lyg įsiutusi kobra. Mano šarvai mane pavertė nerangiu vėžliu. Išsiplūdau ir pradėjau šaudyti kamuoliniais žaibais. Ji atšlijo ir davė man šiek tiek erdvės. Įjungiau visus gynybinius įgūdžius. Jos dalgis taps beverčiu žaislu ir man reikės, tik vieno gero kirčio. Suriaumojęs puoliau į ataką. Ji lengvai išsisuko nuo mano kirčių . Jos kontrataka dalgiu vertė mane iš kojų, bet kol kas negalėjo sužeisti.  Man reikia ją kažkaip sulėtinti... Sutrupinau vieną iš bosų laimėtų amuletų. Visi baldai bare pavirto piktais mediniais šunimis.  Pikta ruja suleido savo dantis ir nagus į mano priešininkę.  Ji, dar spėjo kažką surikti. Iš grindų lėtai kilo zombiai. Kardu apibrėžiau šventąjį ratą. Zombiai negalėjo jo peržengti, bet apspito mane, ir piktai šiepė dantis.  Teko pasiknisti turimų ginklų kolekcijoje.
  Barą užpildė daina apie šventą kaubojų keliaujantį po šalį ir kovojantį prieš blogį. Mane rankose spindėjo garsusis dainuojantis revolveris. Tikra retenybė, net bloga prisiminti, kiek gyvųjų numirėlių teko užmušti, kad jį gaučiau. Aš nekoks šaulys, bet paklojau gerą tuziną zombių. Kiti pabėgo išsigandę, kad revolveris gali užtraukti visą blogį išvarančią dainą. Šitos ginklo savybės man taip ir nepavyko įjungti... Julija-13 stovėjo prie negyvų šunų krūvos ir siuntė prakeiksmus mano adresu. Atsakęs ne ką ne prastesne serija keiksmų, pasileidau link jos. Mūsų ginklai susikryžiavo ir mes sukomės mirtiname šokyje. Mano skydas sutrupėjo ir jos dalgis subyrėjo į šipulius. Atšokome vienas nuo kito toliau plūsdamiesi. Julija pakeitė savo dalgį į liepsnojančia grandine. Staigūs kirčiai man neleido priartėti prie savos priešininkės. Vikriai pakišau kardą po jos grandine ir ji susisuko mazgu. Abu ėmėme traukti į savo pusę.  Abu ginklai lūžo per pus iki šiol tylėjusi publika tiesiog pašėlo. Viskas paskendo riksmų ir juoko jūroje. Julija puolė mane mojuodama Toro kūju. Kada ji spėjo nuvykti į šiaurę? Mano mintis nutraukė smūgis į galvą nuskridau sukdamasis vilkeliu ir trenkiausi į sieną. Mano šalmas pavirto pelenais iš prakirstos kaktos sunkėsi kraujas. Gana taip sulaužysiu visus ginklus...  Išrėkiau kodą visi mano ir Julijos ginklai persikėlė į arenos ginklines. Norint juos pasiimti atgal teks mokėti velnioniškus pinigus.
Julija-13 nebeturėjo jėgų keiktis, tiesiog šnypštė lyg įsiutusi katė. Sugniaužiau kumščius ir pasiruošiau senamadiškam kovos būdui.  Dar spėjau blokuoti jos pirmą spyrį.  Antrasis sutrupino mano šarvus. Kairiu kabliu patiesiau ją ant grindų ir ėmiau spardyti. Ji įkando man į koją. Praradęs pusiausvyrą išsitiesiau ant grindų.  Atsistojau ir gavau smūgį į smilkinį griūdamas, dar spėjau įspirti jai į pilvą. Abu raitėmės ant grindų bandydami pasmaugti vienas kitą. Šiaip ne taip atsidūriau viršuje. Sukaupęs visas jėgas nusukau jai sprandą. Ji nebejudėjo, bet vedėjas neskelbė mano pergalės. Kas per velnias?
Julija-13 atsistojo ir nusimetė apsiaustą.  Jos kūną graužė kirminai, galva keistai lingavo. Man teko girdėti apie šitą burtą po mirties žaidėjas atgimsta zombiu. Ji norėjo, kad pašalinčiau visus ginklus. Sulinkau nuo smūgio į pilvą. Be dainuojančio revolverio man galas... Ji mane spardė ir nuo kiekvieno spyrio čiuožinėjau grindimis lyg gabalas šlapio muilo. Sukaupęs valios likučius smogiau jai į paširdžius. Ji skėlė man antausį pakilau nuo žemės ir nudribau prie virtuvės durų. Šiaip ne taip atsistojęs įgriuvau į virtuvę ir užtrenkiau duris. Paskutinė mano viltis slypėjo čia. Po kriaukle radau dvivamzdį šerifo šautuvą. Akyse dvejinosi, šis žaidimas per daug tikroviškas... Julija išspyrė duris surikęs iššoviau.  Bet jos ten jau nebebuvo. Dar spėjau atsisukti ir gavau triuškinantį spyrį į kaktą. Viskas aptemo malonus SR balsas pranešė apie mano pralaimėjimą...
Atsibudau savo lovoje šlapias nuo prakaito. Mano pagalvės gulėjo išmėtytos, kur papuolė, antklodė susisuko į keistą kokoną. Griežiau dantimis, bet turiu pripažinti ji gerai viską apgalvojo. Pats atsikračiau geriausio savo ginklo. Dar sugebėjau prašauti, reikėjo rasti geresnę poziciją, pasislėpti, kur buvo mano protas. SR bandė skambėti guodžiančiai:
- Su tokiais sužalojimais niekas nebešaudo taikliai, o ir laiko slėptis nebebuvo. Eisite į susitikimą? Ekspresas į SR kavinę išvažiuoja už poros valandų.
- Eisiu privalau ją pamatyti. Garantuoju ji bus pati bjauriausia, riebi karvė kokią, tik gali įsivaizduoti jai tikrai trylika metų.  Tu pamatysi ji neturi draugų ir yra saulės nemačiusi, metalo klausanti nevykėlė.
- Ši hipotezė labai subjektyvi. Pats labai sėkmingai atsikratėte santykių su draugais ir kolegomis. Reikia pripažinti priaugote apie penkis kilogramus. Siūlyčiau pradėti sportuoti ir mesti rūkyti.
- Tu to niekada nesuprasi, bet žmonės nemėgsta tiesos.
SR užsakė man bilietą į vakarinį ekspresą. Nusiprausiau po dušu ir patikrinau asmeninus pranešimus. Julija-13 paliko man trumpą žinutę:
Mes visi čempionai, bet aš truputi labiau. Susitiksime artimiausioje SR kavinėje 20:00 .
Pyktis spėjo išgaruoti su karšto vandens garais. Aš ne iš tų, kurie bando atsiskaityti už pralaimėjimus žaidimuose realiame gyvenime. Nupūčiau dulkes nuo savo odinės striukės, kartais kostiumas ir kaklaraištis ima lysti per gerklę. Stalčiaus dugne radau žiedą su piktai vypsančia kaukole. Ant mano juodų marškinėlių švietė raudona širdis persmeigta peilio. Šiaip ne taip įlindau į senus nutrintus džinsus. Gal tikrai laikas pradėti sportuoti? Jausdamasis visai kietu, nors gal kiek pasenusiu vyruku išėjau iš namų.
Traukinyje akis spigino šviečiančių marškinėlių gausa. Į viršų stiebėsi keisčiausios šukuosenos. Visame traukinyje tvyrojo salsvas kanapių kvapas. Nesusilaikęs prisėdau prie vieno pažįstamo ir įtraukiau pora stiprių, smagių jo suktinės dūmų. Na ir kas, kad aš artėju prie trisdešimties jaučiuosi puikiai. Galiu surinkti seną grupę ir brazdinti bosine gitara, kieno nors prirūkytoje virtuvėje visą naktį. Puikiai nusiteikęs beveik išstrykčiojau iš traukinio. Su manim pajudėjo tokia pat smagi minia. SR pateikė man kavinės planą su pažymėtu mano staliuku. Laikrodis rodė be penkiolikos aštuonias. Susmukau patogiame krėsle ir užsisakiau geriausio alaus. Besispardanti numirėlė galės apmokėti sąskaitą. Pažiūrėsime ar jos kišenpinigių užteks dėžei alaus. Mintyse toliau šaipiausi iš Julijos, kai mane pertraukė melodingas balsas:
- Atleiskite jūs Brūžinantis Šlepetes?  Turiu susitikimą su žaidėjui tokiu slapyvardžiu.
Lėtai atsisukau instinktyviai sugniauždamas kumščius. Ji neturėjo viršsvorio. Jos balsas nebuvo prarūkytas ir jai negalėjo būti trylikos metų. Ji atrodė nuostabiai. Žali plaukai blizgantys kavinės prieblandoje, ilgos dailios kojos, gražus veidas. Tiesiog pikta, kad ji vilkėjo megztinį. Nors ir jis negalėjo nuslėpti, kad gamta nepagailėjo gražaus C dydžio...
- Taip aš Brūžinantis Šlepetes malonu susipažinti.
Mano balsas lengvai sudrebėjo. Aš tris kart kvailys, vedamas stereotipų paverčiau ją baidykle. Po velniais, kaip aš atrodau... Velniuodamasis nusišypsojau savo geriausia šypsena ir tikėjausi, kad galiu viską apsukti į gerą. Likimas man iškrėtė man piktą pokštą. Nejaugi aš tikrasis šio vakaro nevykėlis?