Nenoriu gest. Nenoriu degti vangiai.
Juk tiek nedaug aš iš tavęs prašau.
Trapi būtis mane ne kartą lenkė.
Iškeitus laisvę, dovanojau tau.

Ant aukuro sudėjau šitiek metų...
Manieji dūžiai virpa nuo gaisų.
Praūžus vėtrai, sunkiasi iš lėto
Suplaukę vandenys iš sutemų.

Skendau aistroj, kilau kartu į giedrą,
Plaukiau laukimo pilko sūkury
Ir upė nešėsi tolyn kaip skiedrą...
Tu visuomet, tu su manim esi.

Nereikia nieko. – šypsena nušvitus
Pakeičia viską, sujungia krantus.
Dangus jau švinta. Ir gegužis kitas
Kaip paukščiai danguje, jie visad bus.